Ką tik pasibaigusioje jubiliejinėje Knygų mugėje pagerinti visi rekordai – lankytojų, parduotų knygų ir žmonių, užkimšusių susitikimų su rašytojais sales.
Vienoje tokių salių savo romaną „Jugoslavija, mano tėvynė“ pristatė slovėnas G.Vojnovičius. Išgarsėjo jis gerokai anksčiau – savo debiutiniu romanu „Čefurji, raus!“, į ne visai lietuvių kalbą tiksliausia būtų išversti „Čiurkos, eikit velniop!“. Ir apie jį papasakojo tokią istoriją.
Šiame išgalvotame romane išgalvotas veikėjas patenka į išgalvotą situaciją. Išgalvotame policijos skyriuje jį išgalvotai sumuša išgalvoti policininkai, o jis juos išplūsta išgalvotais įžeidimais. Ir po šio išgalvoto autoriaus fantazijos vaisiaus įsižeidžia visiškai neišgalvoti Slovėnijos policininkai.
Ir pradeda taip pat visiškai tikrą ir neišgalvotą tyrimą, kuriam prireikia susigėdusios vidaus reikalų ministrės įsikišimo jį nutraukti.
Liūdna, ar ne? Pasirodo, jau gerokai įsibėgėjus XXI amžiui pačiame Europos viduryje yra žmonių, tarsi ir turinčių aukštąjį išsilavinimą, tarsi ir pašauktų sergėti tvarką ir teisingumą, kurie nesugeba atskirti grožinės literatūros nuo tikrovės.
Vienkartinis atvejis? Kurgi ne. Praeina treji metai, Goranas parašo antrą romaną. Jo pavadinimui perdaro patriotinį šūkį „Slovenija, moja dežela“ – „Slovėnija, mano tėvynė“. Ir vietoj Slovėnijos įrašo „Jugoslavija“. Kadangi romanas yra būtent apie tai, kodėl žlugo Jugoslavija, – todėl, kad nesugebėjo tapti tėvyne daugumai ten gyvenusių žmonių.
Kadangi dauguma žmonių, kurie puikiai moka rašyti skundus, nelabai moka skaityti, romano pavadinimą ima linksniuoti visokie profesionalūs patriotai, o prakeiksmai autoriaus atžvilgiu skrenda net iš parlamento tribūnų. Maždaug – niekšas, kas drįso pripažinti tai geriausia metų knyga, sodomos su gomoromis, tėvynė pavojuje, piliečiai, į barikadas!
Kažką primena? Pasirodo, tęsiant M.Ivaškevičiaus romano „Žali“ turinio aptarimą kažkoks minkštaprotis apskundė policijai autoriaus radijo interviu kaip skatinantį tautinę neapykantą.
Beje, mūsų policija, kuri yra daug protingesnė už kolegas iš Slovėnijos, pati tikrai nebūtų pradėjusi ikiteisminio tyrimo. Tačiau šiuo atveju nusiplauti rankų negali. Kad ir koks kvailas būtų pareiškimas, jį išmesti į šiukšliadėžę įmanoma tik tuo atveju, jeigu jame rašoma apie visiškai anapusinius dalykus.
Pavyzdžiui, vakarais Belzebubas bando man parduoti kontrabandinių cigarečių arba ateiviai iš Sirijaus klastingai pavogė automobilio akumuliatorių.
Visais kitais atvejais policija privalo kantriai ir jautriai reaguoti į mažaraščių skundikų klejones ir gadinti savo bei kitų laiką, kad po tam tikro laiko galėtų nutraukti tyrimą neradusi baudžiamojo nusikaltimo požymių.
Ir tai jau ne pirmas kartas – prieš tai kelios organizacijos bandė pakurstyti prokuratūrą kriminalizuoti tokią beletristiką.
Aiman, nepavyko. Tad pabandė iš naujo. Ir nelabai apsiramins.
Mat nieko nėra nuobodesnio ir įkyresnio už naujųjų mažaraščių cenzorių aistrą sušukuoti pasaulį pagal jiems suprantamą ir priimtiną monochrominį vaizdelį.
Kitas pasakytų: pala, taigi čia pilietinis aktyvumas, nesitaikstymas su vis dar pasitaikančiais spuogais ant mūsų skaistaus tautinio kūno.
Ir kurgi ne. Nesugebėjimas atskirti autoriaus fantazijos nuo į tiesą pretenduojančios dokumentikos nėra pilietinis aktyvumas. Tai – elementarus smegenų suskystėjimas.
Ir, žinoma, nesugebėjimas perskaityti daugiau nei knygos antraštę ar pirmus kelis puslapius.
