Tačiau tiems, kuriems šie rinkimai rūpi, tikriausiai knieti sužinoti, su kokiomis nuostatomis ir idėjomis į ES narėms valstybėms galbūt kur kas reikšmingesnį forumą negu iki šiol žengs išrinktieji.
Anksčiau tai nebuvo aktualu. EP vaidmuo Europos Sąjungos (ES) valdymo peripetijose buvo menkas, į jį rinkosi „geriau gyventi nusipelnę“ savo nacionaliniuose parlamentuose politikai.
Rinkėjai prie to priprato, balsavo inertiškai pagal pasiūlytus partijų sąrašus, tylomis sutikdami mokėti didelę prestižinę algą išrinktajam, bet visiškai nesitikėdami, kad jis ką nors gali pakeisti.
Mažai kas susigaudė, ką iš tiesų EP veikia, kokia jo funkcija ir galia, nors apie kitų ES institucijų veiklą taip pat nedaug ką galėjo pasakyti. Tuo įsitikinau būdamas ambasadoriumi Ispanijoje.
Europos Sąjungos valdžia toli nuo kasdienių žmonių rūpesčių, ir Briuselio sprendimai, nesvarbu, kokiu lygiu, dar turi būti papildomai pasitelkus žiniasklaidą ir ekspertus paaiškinti. O susivokti, kas pusės milijardo žmonių bendruomenėje vadovauja ir sprendžia, jau reikia specialių studijų. Milijonai gyventojų niekada tuo neužsiims.
Netgi aktyviai šviečiant visuomenę pažinimo vaisiai būna menki. Be to, žmonėms įprastas natūralus skepticizmas bet kurios valdžios atžvilgiu – ar nacionalinės, ar „imperinės“. Jų manymu, gal ir galima internete, populiariuose leidiniuose sužinoti, kaip funkcionuoja ES ir jos institucijos, bet dar neaišku, ar tikrovėje yra taip, kaip skelbiama. Ir jie teisūs.
Parašyti dalykai skiriasi nuo to, kas vyksta realybėje. Deklaruojama plati sprendimų priėmimo demokratija iš tikrųjų yra ribota demokratija ir lemiamuose ES posūkiuose vairuoja toli gražu ne visos ES narės. Tarkim, kaip buvo priimti sprendimai dėl Vokietijos susivienijimo ar euro įvedimo?
Žmonės dažnai painioja ne tik ES institucijas, bet ir jų funkcijas bei reikšmę. Įsimena, kas dažniausiai girdima, pavyzdžiui, Europos Komisija, kuri yra svarbi, bet ne pati svarbiausia grandis priimant realius sprendimus.
Žinomas ES problemų tyrinėtojas A.Giddensas savo knygoje „Neramus ir galingas kontinentas. Kokia Europos ateitis?“ teigia, kad egzistuoja ES-1 ir ES-2: „ES-1 – ta, kurioje valdžios vadžios priklauso Europos Komisijai, ES Tarybai, o pastaruoju metu – ir EP. ES-2 – struktūra, kuriai priklauso tikroji valdžia, vykdoma neoficialių susitarimų pagrindu.“ Dažniausiai ji veikia užkulisiuose.
Anot A.Giddenso, ES-2, kuri šiuo metu ir valdo ES, priklauso Vokietija, Prancūzija, keli pasirinktų valstybių lyderiai, Europos centrinis bankas ir Tarptautinis valiutos fondas.
Apžvalgose apie realią ES valdžią dažnai vartojamas terminas „Troika“. Šiai ironiškai pavadintai struktūrai priklauso Europos centrinis bankas, Tarptautinis valiutos fondas ir Europos Komisija. Bet esą kad ir kokia būtų svarbi „Troika“, ji privalo derinti visus klausimus su Vokietijos kanclere A.Merkel.
Galima abejoti A.Giddenso teiginiais, bet žmonių dėmesys realiam ES funkcionavimui, skaidrumui, demokratijai ir jos perspektyvai didėja.
Jokia paslaptis, kad pasitikėjimas ES jos narių valstybių viduje mažėja tiek valdymo skaidrumo, tiek ekonominio efektyvumo požiūriu.
Jau seniai kalbama apie didėjančią euroskepticizmo bangą. Neatmestina, kad būsimajame EP euroskeptikų gali padidėti iki kritinės ES likimui ribos, nors ne visi euroskeptikai Bendriją nori sugriauti. Bet kuriuo atveju tai bus kitoks ES parlamentinis forumas, negu įpratome matyti.
Su kokiais įpareigojimais siųsime į jį savo valstybės atstovus? Savaime suprantama, pagal egzistuojančias taisykles europarlamentarai bus renkami pagal partijų ar komitetų sudarytus sąrašus.
Ką teigs ir akcentuos kandidatai, tiksliau tariant, visas jų būrys?
Kadangi rinkėjai programų neskaito, viskas priklausys nuo to, ką išryškins žiniasklaida. Jeigu bus domimasi sporto, meno ar kitokių „žvaigždžių“ argumentais, kodėl jie veržiasi į Europarlamentą, apie svarbiąsias problemas Lietuvai ES raidoje galime ir neišgirsti.
Tikėkimės, kad kuris nors sąrašas vis dėlto ryšis pradėti kalbėti apie problemas tiek Lietuvai, tiek Europos Sąjungai. Kitas klausimas, ar rinkėjai adekvačiai išgirs.
Nuo to momento, kai Lietuva tapo ES nare, sukurtos bent keturios mūsų šalies ateities strategijos.
Atvirai tariant, nemaža jų dalis ne tik sunkiai įsimenama, bet ir beveik nepaskaitoma. Iš lietuvių kalbos reikia versti į lietuvių.
Mano manymu, būsimajame Europarlamente, ir ne vien jame, spręsis ES likimas. Baigsis „Brexit“, prasidės kardinalių reformų ES metas.
Kiekvienai ES narei reikės turėti aiškią poziciją. Bus svarbus, o tam tikromis aplinkybėmis gal net lemiamas, ir išrinktojo balsas, todėl Lietuvos rinkėjams reikia iš anksto galvoti, ką jie deleguoja.
Gali atsitikti ir taip, kad reikės bendros Lietuvos atstovų nuomonės, nepaisant partinių skirtumų. Šiuo požiūriu dar rinkimų kampanijos metu pravartu būtų atsakyti į klausimus, kuriuos iškėlė „Pasiūlymų dėl Lietuvos Europos Sąjungos politikos 2014–2020 m. gairių“ autoriai iš UAB ESTP.
„Ar yra skirtumų tarp Lietuvos politinių partijų Europos politikos ir kokie jie? Ar tie skirtumai suteikia erdvės susitarimui dėl ilgalaikių (dešimtmečio) prioritetų?“ – taip skamba tie klausimai.
Yra ir paprastesnis klausimas: ar kandidatai iš tikrųjų domisi ES reikalais ir juos išmano?
