Naujausios visuomenės nuomonės apklausos liudija, kad daugiau kaip trečdalis rinkėjų nežinojo, už ką balsuoti ir ar balsuoti apskritai. Nieko keista – šalyje vykstančią savivaldos rinkimų kampaniją dauguma piliečių (galbūt išskyrus kelių miestų ar rajonų gyventojus) galėjo pajusti tik per pastarąsias porą savaičių. Regis, tai tikrai turėtų stebinti. Juk šie rinkimai – jau antri, kai merai renkami tiesiogiai.
Negana to, virš grumtynių dėl savivaldybių tarybų mandatų, kaip visada, plevena nacionalinės politikos ir kitų metų Seimo rinkimų šešėlis. O įtampa didžiosios politikos fronte – didelė. Atrodytų, tai turėjo savaime persikelti ir į kovos dėl savivaldos lauką.
Rimti iššūkiai laukia ir partijų sistemos. 2015 m. savivaldos rinkimuose dalyvavo 58 nepartiniai ir antipartiniai dariniai – vadinamieji rinkimų komitetai. Bendroje rinkimų dalyvių rikiuotėje jie užėmė ketvirtąją vietą, laimėjo merų rinkimus keliuose didžiuosiuose miestuose.
Šiuose savivaldos rinkimuose – jau 90 komitetų. Daugelyje jų – savo iškabas nusimetę įvairių žlungančių partijų veikėjai. Ne mažiau tarp kandidatų – ir nieko bendra su politika neturinčių ir, ko gero, neturėsiančių žmonių.
Bet visus šiuos vėjus pradėjome justi iki savivaldos rinkimų likus vos kelioms savaitėms. To priežasčių – ne viena.
Pirmoji – šalies įstatymai. Galimos politinės korupcijos skandalų ir skandalėlių nuolat krečiami politikai taip uoliai metų metus vaizdavo skaidruolius, kad karpydami ir lopydami įstatymus juos pavertė rinkimų kampanijas baigiančiu uždusinti apynasriu.
Kodėl daugumos politinių jėgų ir jų kandidatų agitacijos kampanijos – net alkano benamio šuns užuojautos ašarą spaudžianti vargo vakarienė.
Žinoma, dalis politikų, viena ranka žegnodamiesi, kad šventai laikosi įstatymų, kita koja mėgina juos apeiti. Socialinėmis akcijomis ar labdara pridengta politinė reklama, neaiškios kilmės pinigų skyrimas per fizinius asmenis – ne išimtis ir šiuose rinkimuose.
Kita vertus, akivaizdu, kad netgi galėdami rodyti viską kiek širdis geidžia ir kišenė bei liežuvis leidžia, politikai vargiai sugebėtų tai padaryti. Mat, švelniai tariant, nelabai turi ką.
Vis aštrėjantį politinių lyderių, idėjų, išmonės badą rodė tiek agitacijos kampanijos, tiek viešos privalomos kandidatų į merus ir savivaldybių tarybų narius diskusijos.
Daugelis jų dažnai priminė netikėtai prie lentos iškviestų mokinukų skaitymo iš lapelio varžytuves, kai nesugebama suformuluoti elementariausių minčių net apie savivaldą, jos specifiką ar konkrečios savivaldybės problemas, kurias reikia spręsti.
Išskirtinių naujovių nematyti šešėliniame rinkimų kampanijos fronte. Šią savaitę prasidėjus balsavimui iš anksto policija, kaip visuomet, pradėjo ikiteisminius tyrimus. Jų – penki.
Tuo metu pranešimų apie galimus įvairius nusižengimus – nuo agitacijos tvarkos pažeidimų iki rinkėjų papirkinėjimo – jau buvo per pusšimtį. Vyriausieji rinkimų prievaizdai panaikino ir kelių kandidatų teisinę neliečiamybę.
Bet juk panašiu režimu finišo tiesiojoje vyko iš esmės visos pastarųjų metų rinkimų kampanijos.
Viena svarbių priežasčių, kodėl šiemečiai savivaldos rinkimai ir jų kampanija nesulaukė deramo dėmesio, – kova dėl prezidento posto.
Būtent į prezidento rinkimus, jų kandidatų kėlimo ir kėlimosi peripetijas ir intrigas, tų kandidatų galimybes, tarpusavio santykius yra sukoncentruotas politikų, žiniasklaidos ir visuomenės dėmesys. Jau daug mėnesių.
Šie rinkimai tokį susidomėjimą pirmiausia kelia dėl to, kad postą palieka reitingų karaliene beveik visą laiką buvusi D.Grybauskaitė, o tokio ryškumo jos galimų įpėdinių lyg ir nėra.
Kita vertus, dauguma piliečių aukščiausiai valdžiai ir ypač visagalio tautos vado įvaizdį vis dar turinčiam prezidentui teikia kur kas daugiau reikšmės nei arčiausiai jų kasdienio gyvenimo esančiai savivaldai.
Antai ir šią savaitę bene daugiausia atgarsio vidaus politikoje sukėlė būtent su prezidento rinkimais susiję įvykiai ir procesai. Kandidatai toliau renka rėmėjų parašus, vyksta audringos diskusijos apie jų galimybes, būsimus Prezidentūros ir Seimo santykius, jei laimės vienas ar kita.
Regis, į prezidento rinkimų kampanijos verpetus patenka beveik viskas. Tai liudija ir netylančio vadinamosios masinės teisėjų korupcijos skandalo peripetijos.
Šio skandalo fone valdantieji valstiečiai vis uoliau balnoja savo seną propagandinį arkliuką – „tik mūsų dėka neliko neliečiamųjų, taigi jeigu norite daugiau jų galvų, rinkite mus ir mūsų kandidatą į šalies vadovus!“.
Į prezidento rinkimų kampanijos areną, atrodo, žengia ir to prisiekinėjusi nedaryti D.Grybauskaitė.
Galima spėti, kad būtent prezidentės iniciatyva jai klusni Viešųjų pirkimų tarnybos vadovė D.Vilytė paskelbė, kad Rusnės estakada, ant kurios S.Skvernelis paskelbė kandidatuosiąs į prezidentus, statoma pažeidžiant įstatymus.
Pati D.Grybauskaitė ketvirtadienį net kelis kartus kurpaitėmis trypė premjerą S.Skvernelį kaltindama „prekiaujant Lietuvos žmonių saugumu“, kai jis rinkėjams leptelėjo turįs „planą chuliganą“, kaip apsisaugoti nuo Astravo atominės elektrinės jos neuždarant.
Neabejotina, kad įvairių verpetų bus ir daugiau. Juk jau pradeda siūbuoti Europarlamento rinkimų bangos ir bangelės prie rinkimų starto išsirikiavus partijų ir rinkimų komitetų kandidatų sąrašams. Juose – ne viena spalvinga asmenybė, tiesa, kartais neaišku, kaip ten atsidūrusi.
Taigi šūkis „rinkimai baigėsi, tegyvuoja rinkimai“ Lietuvoje šiemet įgyvendinamas su kaupu.
