Donorystė, „Misija Sibiras“, „Nacionalinė ekspedicija“, socialinė iniciatyva „Už saugią Lietuvą“, dalyvavimas švietimo judėjime, akcijose prieš skurdą, Šaulių sąjungos veikloje, laidų vedimas, ligonių ir nuteistųjų lankymas, rolės teatre, kine – tik dalis Svaro milžiniško indėlio į visuomeninį šalies gyvenimą.
Už aktyvumą ne kartą apdovanotas, labiausiai nusipelniusiu Lietuvos jaunimui žmogumi išrinktas atlikėjas papasakojo apie savo vaikystę, įsitraukimą į pilietiškumo akcijas, muzikos pasaulį.
„G.Liaudansko patriotiškumas, pilietinė veikla – labai svarbūs, jo triūsas yra puikus pavyzdys jaunimui“, – po Svaro apsilankymo kalbėjo Kauno rajono savivaldybės Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vedėjas Jonas Petkevičius.
Susitikime su žinomu reperiu dalyvavo 300 Kauno rajono mokinių tarybų narių.
Prisiminė apie lūžį
„Didžiąją laiko dalį skiriu ne muzikai – mano gyvenime jos niekada nebuvo daugiau nei 20 procentų.
Visada turėjau milijoną idėjų, kur būti ir ką veikti „, – pasakojo Svaras, dažnai vykstantis į mokyklas, ligonines.
G.Liaudanskas daugelį metų užsiima kraujo donoryste – kas du mėnesius duoda po pusę litro kraujo.
„Mums žiauriai faina liestis ten, kur yra gerai. Bet stengiamasi nematyti, nežiūrėti, kur negerai. Kol patiems neatsitinka nelaimė“, – atlikėjas prisiminė lūžį, atvedusį jį į donorystę.
Baigus mokyklą, jo draugo mergina susirgo leukemija.
Pastarasis sukvietė bičiulius ir paklausė, ar jie gali paaukoti kraujo. Jaunai ligonei gydymo įstaigoje buvo duodamas kraujas, bet medikai prašė jo paaukoti ir artimųjų, kad liktų atsargų.
„Mes atsakėme – aišku, tegul tik statines ridena, mes visą kraujo banką išsprogdinsime. Rytoj pat ir duosime. Tačiau atėjus sutartam laikui, norinčiųjų neatsirado – kažkam reikia kažkur nuvažiuoti, sesutę iš darželio paimti.
Poryt, užporyt – vėl tas pats. Laikas tempėsi, kol draugas paskambino ir pasakė – ačiū, nebereikia. Mergina numirė.
Mes greičiausiai jos nebūtume išgelbėję, bet esmė – ne tame. Pas mane atėjo mano draugas ir paprašė pagalbos, o ką aš tada padariau? Nieko. Tai mano gėda, bet situacijos jau nepakeisiu.
Ką aš galiu padaryti? Kad daugiau niekada tai nepasikartotų. Nuo tada supratau: dvi rankos, dvi kojos, galva ant pečių, esu sveikas žmogus – kaip galiu neduoti kraujo?“, – prisiminė G.Liaudanskas.
Kraujo trūkumas stebina
Reperis prisipažino, jog kraujo trūkumas Lietuvoje jam kelia nuostabą.
„Nacionalinis kraujo centras vis skelbia, kad jo trūksta. Sąžiningai pasakysiu – nesuprantu, kaip tai gali būti, jei gatvėse vaikšto tiek žmonių?
Lankydamasis ligoninėse, ne kartą mačiau – patekęs į avariją žmogus, kuriam skubiai reikia kraujo, sako, kaip tai nėra? Klausiu jo paties – ar pats kada nors davei? Tu nedavei, kiti nedavė, todėl ir nėra“, – skaudžiais ir pamokančiais pavyzdžiais dalijosi Svaras.
Akciją „Vienas kraujas“ sumanęs ir bendraminčius feisbuke subūręs G.Liaudanskas organizuoja donorystės išvykas. Tačiau jam tenka diskutuoti ir su tais, kurie mato įvairias kliūtis.
„Grupės bičiulis sako – pritariu šiai idėjai, bet pats negaliu duoti kraujo, nes bijau adatų.
Sakau jam, neduok, bet jei pats pateksi į avariją, ligoninėje iš medikų išgirsi – mes galime susiūti žaizdas, tu šimtu procentų išgyventum, bet kad atliktume operaciją, reikalingas kraujo perpylimas. O jo trūksta.
Mes visi bijome adatų, todėl neduosime kraujo, ir tu numirsi“, – apie pokalbius su abejojančiais dėl donorystės pasakojo „G&G Sindikatas“ lyderis.
Galima nugalėti visas baimes
Svaras pabrėžė, jog baimė yra pats stipriausias jausmas.
„Visas baimes galima nugalėti, bet yra tik vienas būdas tą pasiekti – daryti tai, ko bijai“, – pasakojo Svaras.
Atlikėjas prisiminė, kaip vaikystėje jis bijojo viešai kalbėti, negalėjo atsakinėti prieš visą klasę.
Vieną kartą jam buvo pavesta sakyti eilėraštį rugsėjo 1-ąją lauke, stebint visai mokyklai.
Būsima garsenybė, dabar drąsiai stojanti prieš didžiules auditorijas, tuo metu iš susijaudinimo neištarė nė žodžio.
„Tačiau laikui bėgant šią baimę įveikiau, o padėjo man tai padaryti scena. Dar mokykloje norėjau tapti muzikantu, groti“, – vaikams sakė populiarus atlikėjas.
Pasak G.Liaudansko, žodžius pamiršti ar „užsikirsti“ scenoje ne gėda, bet gėda koncertuoti pagal fonogramą: „Gėdų gėda ne tik groti pagal ją, bet ir mokėti pinigus tiems, kurie tai daro. Esu matęs, kai tokiems dar šaukia „pakartot“. Ką pakartoti? Mygtuką antrą kartą paspausti?“.
Svaro pravardę jis įgijo dar trečioje klasėje.
„Vienas bendraklasasis buvo pramintas Svareliu. Sutikau būti Svaru, bet Svareliu – nenorėčiau“, – šyptelėjo G.Liaudanskas.
Būtų gėda neginti tėvynės
Susitikimo metu Svaras ne kartą ragino moksleivius nebijoti būti savimi.
„Geriausiai seksis daryti tai, kas tau patinka, blogiausiai – kai tu tą darysi tik dėl pinigų.
Jei esi statybininkas – statyk, jei esi daktaras – gydyk, muzikantas – dainuok, repuok. Bet viskas turi būti tikra“, – ištarė atlikėjas.
G.Liaudanskas taip pat ragino vaikus nesibaiminti užduoti klausimų, domėtis juos supančiais įvykiais.
Siekdamas žinių, jis pats perskaitė daugybę knygų.
G.Liaudanskas įsiliejo į Šaulių sąjungos gretas, užsiima su kariuomene susijusia veikla.
„Kai daviau priesaiką, sūnus paklausė – tai tau reikėtų kariauti? Paaiškinau jam, kad man būtų gėda, jei užpuolus tėvynę, ją gintų kiti, o aš tuo metu valgyčiau ledus kur nors Naujojoje Zelandijoje.
Man būtų gėda prieš sūnų, artimuosius. Ką sūnus pagalvotų? Kad aš bailys ir išdavikas“, – pasakojo G.Liaudanskas, skiepijantis vaikui vertybes.
