Idėja, kad Rusija ir NVS zonoje esančios valstybės, gal pasikviečiant ir kitas, nežinančias, kur save „padėti“, galėtų sukurti alternatyvą ES, pradėjo sklandyti V.Putinui vėl stojus prie valstybės vairo, o Ukraina šiame projekte turėjo užimti vieną svarbiausių vietų.
Nesunku pastebėti, kad po 2014 m. kalbos apie viliojantį Eurazijos ekonominį, o gal ir politinį modelį Rusijoje ėmė silpti, o dabar jų ir visai nebegirdėti. Rusija suprato, kad ji nebetenka vieno reikšmingiausio visais aspektais elemento – Ukrainos, todėl Eurazijos projektas, dar turint galvoje ir vis labiau šlubuojančią Baltarusiją, pakimba ore.
Todėl Maskvos įniršis, išsiliejęs karinėmis ir ekonominėmis priemonėmis daug metų „sava“ laikytos Ukrainos atžvilgiu, kilo ne iš kokios nors mistinės Rusijos prigimties, bet dėl griūvančio ateities projekto. Šia prasme visiškai nestebina ketverius metus besitęsiantis beveik 24 valandų per parą propagandinis škvalas ant pomaidaninės Ukrainos valdžios.
Tiesa, kas netingi skaityti tarp eilučių, nesunkiai pastebės, kad Rusija pamažu susitaiko su nauja situacija, nes bet kuriuo atveju, nesvarbu, kas laimės – V.Zelenskis ar P.Porošenka, geopolitinis Ukrainos vektorius, kaip dabar madinga gudriai sakyti, nepasikeis. O kaip seksis pačiai Ukrainai „žygyje į Vakarus“, jau kita tema.
Iki šiol Ukraina nuėjo nedidelę šio kelio atkarpą, ir ypatingais laimėjimais ji nenuklota. Panašu į „ilgą kelionę per kopas“. Galima pasiteisinti, kad pats pasiryžimas apsisukti ir eiti kita kryptimi pareikalavo daug energijos. Atplėštas Krymas. Dar du regionai „pakabinti“. Milžiniškos lėšos, beje, buvusių Ukrainos valdžių, o ne Rusijos, nustekentai armijai. Pagaliau vos ne natūrali valstybės sudedamoji dalis – korupcija. Ką jau kalbėti apie prastą ekonominę būklę ir vidines politines grumtynes tarp pačių į naują žygį šalį kvietusiųjų.
Propagandinis triukšmas – ne menkesnis nei Rusijoje. Ir visiškai nesuprantami sprendimai. Pavyzdžiui, dalinės karinės padėties įvedimas. Juk ne viduramžiai, žmonės aiškiai suprato, kad tai – rinkimų triukas. Ir P.Porošenkos asmeninės klaidos. Kai valstybei iš tikrųjų sunku, prabangiai ilsimasi egzotiškose šalyse.
Talentingam aktoriui ir režisieriui V.Zelenskiui daug vargo nekainavo prezidento ir jo aplinkos „pomėgius“ perkelti į „commedia dell'arte“. P.Porošenka negalėjo nepralaimėti, kaip kadaise negalėjo tikėtis sėkmės po dvejų reformų metų valdžioje Sąjūdis.
Visuomenei, kuri didelių permainų metais nėra vieninga, esminiai pokyčiai yra per didelis iššūkis. Dabartinės visuomenės nenori aukotis, pakentėti varge dėl geresnės ateities.
Vis dėlto ukrainiečiai supratingi. Nors ir įsiutę ant valdžios, jie nenuėjo ne vieno politologo prognozuotu keliu – neatidavė balsų schemai „anksčiau buvo geriau“, nepasirinko prorusiško kandidato, bet nusprendė valstybės vadžias patikėti valdžioje nesimaišiusiam, akivaizdžiai gabiam ir protingam, nors ir be politinės patirties asmeniui.
Dar nežinia, kas ta politinė patirtis yra. Daugelis išrinktųjų, net ne vieną kadenciją pratrynę kėdes parlamentuose, taip ir netampa tikrais politikais. Šiais laikais, jeigu norima, visų politinių vingrybių labai greitai galima išmokti. Sėkmingai politinei veiklai reikia turėti pažiūras.
V.Zelenskis nėra „katė maiše“, nors taip, beje, yra pavadintas ir Lietuvoje. Iš interviu su profesionaliais žurnalistais sprendžiu, kad V.Zelenskis yra liberalas labiau klasikine šios sąvokos prasme, artimas centro dešinei. Dažnai pažiūros yra painiojamos su politiko pozicija ginant nacionalinius interesus, kurie formuojasi iš bendro sutarimo tarp įvairių pažiūrų politikų.
Mano manymu, V.Zelenskis turi organizatoriaus savybių, mokėjimo suburti komandą. Garsusis „Kvartalas-95“ – akivaizdus pavyzdys. Politikoje žmonės buriasi kitaip nei mene, bet principas tas pats – girdėti kitą ir surasti optimalų sprendimą.
Jau iš anksto spėliojama, ar V.Zelenskis, jei laimės prezidento rinkimus, susitiks su V.Putinu ar ne. V.Zelenskis išmintingai elgiasi, vengia atsakyti į daugybę provokuojančių poteksčių prikimštą klausimą. Jei laimės, pasitaręs su kitais ir nuspręs, kokia pozicija Ukrainai naudingiausia. Tęsti buvusią politiką ar ją koreguoti?
Mano, kaip apžvalgininko, nuomone, Ukrainai reikia koreguoti P.Porošenkos užsienio politiką, nes joje išryškėjo daug aklų gatvių. Žodinės batalijos su Rusija yra aklavietė. Negana to, visiškas absurdas. Nebeįmanoma nieko suprasti. Kitokio sprendimo laukia ne tik Ukrainos gyventojai, bet ir Vakarai. Lengva stebėti ir analizuoti. O koks kelias būtų protingiausias?
Vienoje diskusijoje girdėjau: o kokia tinkamiausia išeitis dėl „Brexit“? Gal istorijoje taip atsitinka, kad tam tikru metu gero sprendimo ir neįmanoma rasti. Reikia atidėti.
Bet kuriuo atveju Ukrainai reikia stvertis ekonomikos ir socialinių problemų. O girdint aimanas apie korupciją reikia užsikimšti ausis. Gana kalbėti kaip apie skiepus, reikia skiepytis, ir viskas.
Ukraina priskiriama prie karštųjų pasaulio taškų, todėl logiška klausti, kokie bus tolesni Rusijos veiksmai. Manau, kol kas propagandiniai. Ironizuos apie pasiruošimą lemiamam balsavimui. Gali puoselėti viltį, kad rudenį Ukrainos Radoje atsiras stipresnė prorusiška frakcija. Silpna viltis, nes Ukrainos traukinys nenorima Rusijai kryptimi jau pajudėjo.
Žinoma, galima svajoti, kaip J.Verne'o romane „Aplink pasaulį per 80 dienų“, kad traukinys, apjuosęs Žemės rutulį, sugrįš atgal. Bet vis tiek tai jau bus kita Ukraina.