Jeigu mūsų generolas laimėtų kokį karą ir pergalingai grįžtų į gimtąją Vieną ant balto žirgo, negi ir tada aukštuomenė drįstų neleisti jam amžiams susieti savo gyvenimo su išrinktąja?
Savaime suprantama, labai retai karai ar kitokie kataklizmai kyla dėl tokių perdėm asmeninių motyvų. Bent jau norisi tuo tikėti. Norisi manyti, kad už visų poelgių glūdi kokie nors objektyvūs procesai, idėjų kautynės, interesų susidūrimai, kitaip tariant, tai, ką galima pamatuoti ir apskaičiuoti. Tačiau tikėti tuo darosi vis sunkiau. Ypač stebint, ką kone visą kadenciją išdarinėja Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas.
Bet nebūsime tokie smulkmeniški ir nevilksime vėl į dienos šviesą liūdnos istorijos, kai anas nuėjo darbintis į vieną skandinavų banką ir per kažkokį stebuklą to darbo negavo. Nes juk negalima aiškinti po to atsiradusios liepsningos neapykantos tokiems bankams vien šia asmenine istorija. Žmogus juk turi pakilti aukščiau asmeniškumų, ar ne?
Lygiai taip pat nebandysime ieškoti detektyvinės intrigos to paties komiteto pirmininko titaniškame susirėmime su Londono „fintechu“. Žmogus jau du kartus išsireikalauja tikrinti šį banką – maždaug jis grasina nacionaliniam saugumui ar nelabai. Du kartus gauna atsakymą, kad negrasina, tai dabar trečią kartą klaus. Maža kas, gal iš to paties „fintecho“ mokėjimo kortelė pas jį vėlavo atkeliauti, gal pernelyg įkyriai prašė tasai bankas komiteto pirmininko patvirtinti savo tapatybę. Žmogus juk aukščiau asmeniškumų?
Ir jau visiškai nieko bendra asmeniškumai neturi su praėjusią savaitę įsiliepsnojusiu nauju pirmininko konfliktu su Lietuvos banku. Tiesa, supaisyti, dėl ko tasai konfliktas, nėra lengva. Ir kurį banko vadovą uolusis pirmininkas turi galvoje epiškai tirdamas finansų krizės priežastis ir bandydamas užkirsti kelią tokiems „prajovams“ ateityje.
Šiaip jau bet kuris sveiko proto nepraradęs žmogus gali dviem pirštais paaiškinti visas finansų krizes. Ir tas, kurios buvo, ir tas, kurios dar bus. Ant vieno piršto – godumas, ant kito – kvailumas. Ir jokios tyrimų komisijos ar svetimų minčių atgromuliuotos knygutės to nepakeis.
Bet pirmininkas vis tiek reikalauja iš Lietuvos banko pasiaiškinimų. Bankas aiškina, jog jau paaiškino, pirmininkas sako, kad paaiškino, bet ne tą ir ne taip, bankas prašo paaiškinti, ką ir kaip, pirmininkas išaiškina, kad jau aiškino, ką ir kaip. Žodžiu...
Ir, aišku, visiškas sutapimas ir jokių asmeniškumų, kad dar treji metai iki dabartinio Lietuvos banko valdybos pirmininko kadencijos pabaigos. Baisiai ilgas laiko tarpas. Per tokią amžinybę gali ir į kitą Seimą nebepatekti, ir į tą patį Europos Parlamentą, nes esi tik aštuntu numeriu įrašytas, o gyvenime ką nors juk reikia veikti.
Kredito unijos pastaruoju metu makroekonominių patarėjų lyg ir neieško, ypač turinčių tokį įdomų gyvenimo aprašymą.
Tai ir bandai, žmogus, pūsti visokius dūmus ir ruošti dirvą to paties Lietuvos banko vadovybės skyrimo procedūrai keisti.
Beje, yra ir dar vienas visiškas sutapimas ir jokių asmeniškumų, kad prezidento rinkimai jau ant nosies. Ir kad tavo politinis patronas konkuruoja su dviem asmenimis, kurių vienas tame pačiame banke, katras darbo nedavė, ilgus metus darbavosi, o kita – tame pačiame Lietuvos banke, kuris nepadeda krizės išsiaiškinti, dirbo ir galimai tą pačią krizę kartu su tais pačiais bankais sukėlė. Čia jau, kaip sakoma, derini malonumą su nauda. Grynai nuasmenintą malonumą su dar labiau nuasmeninta nauda.
Žodžiu, labai gerai, kad gyvename tyrais ir dorovingais laikais, kai mūsų parlamentinei biudžeto ir finansų kontrolei vadovauja tokie atsidavę žmonės, kuriems svetimi bet kokie asmeniškumai, kurie nekolekcionuoja personalinių vendetų ir kurie anksčiau ar vėliau gaus Nobelio premiją už visų ateities finansinių krizių užkardymą.
