Nudžiūvus ašaroms ir nurimus emocijoms man toptelėjo, kad galbūt kažkam neįtiko net ne vaikas, o aš. Gal kažkas taip pabandė man atkeršyti dėl to, kad ne tik atrodžiau, bet ir buvau laimingas, tiksliau, mes ne tik atrodėme, bet ir buvome laimingi. Ir įdavė jiems. Bet juk tai ne ką mažesnis šmeižtas.
Juk aš rūpinausi tavimi. Rūpinausi, kaip mokėjau, ar ne? Mes gyvenome nedideliame bute, tas tiesa. Bet kuris iš jų sušuktų, kad pirmąsyk mato namus, kuriuose tiek mažai vietos. Tačiau mums juose jos niekada netrūko, juolab kad jie net didesni už Jozefo K. kambarėlį, o jų erdvę iki visatos dydžio praplėsdavo kasdien didėdavusios knygų stirtos.
Bent kartą per savaitę mes eidavome linksmintis – gelbėti gerų knygų. Knisdavomės nykstančiuose knygynuose ir klestinčiuose prekybos centruose, paskelbusiuose neregėtas negirdėtas akcijas, ir beveik už dyką pirkdavome šedevrus, kurių dabar jau beveik niekas neberašo.
Tavęs, kaip ir manęs, visiškai nestebindavo, kad namuose skirtingose lentynose guli ne mažiau kaip septyni E.Canetti „Apakimo“ egzemplioriai. Vis iš kitos tau garsiai skaitydavau šmaikščiausius fragmentus. Juokdavaisi, nes dar nebuvai patyręs, kad tos esą juokingos situacijos yra tragedijos pranašės. Mes apskritai labai daug juokdavomės, galima sakyti, nuolatos – jei ne balsu, tai beveik nematomai, širdyje. Ir ne tik vienas iš kito – taip pat iš savęs, iš knygų, iš personažų, iš žmonių, iš dievų.
Atsimeni, kaip aš Pilies gatvėje su diktofonu rankoje šokinėjau nuo vieno praeivio prie kito prašydamas: „Nusišypsok mums, Viešpatie“. Bene pirmąsyk juokeisi iki ašarų, ir net ne dėl praeivių reakcijos, o dėl mano uolumo. Bet tikrai ne pasutinįsyk.
Tąsyk, kai abu iš balkonėlio stebėjome komiškas dviejų susipykusių vaikinų muštynes, iš juoko ašarojome abudu. Jie stovėjo vienas prieš kitą. „Smūgiuoti pradėsiu aš“, – ramiu balsu ištarė stambusis. „Kodėl tu? Juk mes dar neaptarėm mūsų muštynių taisyklių. Gal meskim burtus?“ – paprieštaravo ilgšis. Kol ginčijosi, kuris pirmas smūgiuos, jų kraujas ataušo, o pykčio priežastys išgaravo. Galiausiai jie paspaudė vienas kitam ranką ir taikiai išsiskirstė.
Pastarąjį metą leisdamas be tavęs pamažu lioviausi juoktis. Kartais net pagalvoju, kad jau nebemoku. Vis dažniau ėmiau pykti, keiktis, burbėti. Labai dažnai be jokios priežasties.
Anksčiau būčiau tik pasijuokęs, o dabar siuntu, kai iš žodžio atimamos tikrosios reikšmės ir juo įvardijamas visai kitas reiškinys. Štai per televiziją aštuoni dėdės ir viena teta iš popierėlių kalba kas sau. Tai geriausiu atveju galėtum pavadinti Babelio bokštu, bet kažkodėl vadinama debatais. Ir kodėl lietuviškieji debatai taip primena storulio ir ilgšio muštynes, iš kurių andai taip gardžiai juokėmės?
Prisipažinsiu, nebuvau idealus. Retsykiais taip padaugindavau, kad pats virsdavau vaiku, iš kurio juokdavaisi jau ne vien tu. Dabar išmokau nebedauginti, nebent tada, kai mintyse kainą eurais verčiu litais. Be to, užuot sykiu smagiai leidę visą laiką, neretai palikdavau tave vieną namuose. Teisindavausi, kad vienas namuose tu darai, ką nori, o vienas darbuose aš darau, ką reikia.
Užtat kai grįždavau, tu man padiktuodavai eilėraštį. Štai kad ir tokį: „Juokdarys, įsitvėręs nykštį, rūko. Praskleidęs užuolaidas lietus prasideda. Prisiminęs kartoja karaliaus žodžius: „Neduokdie, pamatysiu nykštį čiulpiant.“ Kvatoja kaip niekada tuščios menės.“
Taip, mes mėgome poeziją, o jie mane privertė pamėgti prozą, dažniausiai gyvenimo. Nuolatos skubu, verčiuosi per galvą, kainą eurais verčiu litais, lekiu ratais kvadratais, kad tik užmirščiau tave, mokiusį skubėti vaikiškai lėtai, – juk kartu sugebėdavome valandų valandas stebėti, kaip prasiskleidžia ir nuvysta orchidėjos žiedas.
Bet aš nepamiršiu. Ir nepasiduosiu. Kad ir kas būtų tie jie – vaiko teisių tarnyba ar pats gyvenimas. Tai bus mano kova už šventą teisę į vidinį vaiką. Įžiebiu degtuką ir tiesiu į „Apakimą“, kuriame Peteris Kynas uždega savo biblioteką.
