„Kviečiu ne rinkiminių batalijų fone, o blaiviai pažiūrėti į mūsų miestą ir kokie jam uždaviniai kyla per šį ketverių metų laikotarpį“, – ragino meras.
Tai kuo jau čia didžiuojasi vilniečiai, kurie negali konkuruoti su pasaulio sostinėmis? Palikime ramybėje mūsų pačių architektūros perlu pramintą Senamiestį, kuriame kažkodėl mažėja turistų ir net kaimynai į jį rečiau užsuka. Gal atsižiūrėjo?
Tebūnie šį kartą pamirštos ir Šnipiškės, skęstančios dulkėse ir purve, iš šalia esančios savivaldybės vis skambant pažadams, kad šis rajonas tuoj tuoj atgims ir medinukai taps kultūros paveldo simboliu.
Užupis, kuris tampa turtuolių priebėga ir vis labiau gadinamas, taip pat nedomins.
Rusija mums ne pavyzdys, bet joje gyvenantis ir po pasaulį besiblaškantis fotografas ir tinklaraštininkas I.Varlamovas, pakviestas blaiviai pažvelgti į Vilnių, tikrai pastebėtų krūvą dalykų, kurių besididžiuodama savo miestu valdžia net nepastebi.
Pavyzdžiui, sankryžose šį pavasarį atsiradę baisūs ryškiaspalviai apie pėsčiųjų perėjas signalizuojantys kelio ženklai. Niekas nesiginčija – jų reikia, bet ar tiek?
Vienas vilnietis Dzūkų ir Panevėžio gatvių sankryžoje suskaičiavo net 16 tokių ženklų mišką. Ir visi jie sukabinti ant gerokai aukštesnių stulpų.
Arba kodėl miesto transporto stoteles žymintys ženklai negali būti pakabinti ant laukimo paviljonų stogų? Kodėl būtinai stulpą su tokiu ženklu reikia įkasti prie pat šaligatvio krašto, kad išlipantys iš autobuso ar troleibuso žmonės būtinai į jį atsitrenktų?
O kodėl laukimo paviljonuose miesto transporto schemos ir kita vertinga informacija pakabinta už nugarų – ten, kur įrengti suolai? Kodėl stendų nebuvo galima pakabinti kampe, kur suolų nėra ir kiekvienas priėjęs galėtų su ta informacija susipažinti?
Kodėl miesto transporto tvarkaraščiai kabinami ant tų nevykusių stulpų, kur didžiausias judėjimas, kur lyjant ar sningant stovėti ir skaityti tikrai ne pats didžiausias malonumas? Kodėl, kaip kituose miestuose, tvarkaraščių negalima pakabinti keleiviams patogioje vietoje – paviljone po stogu?
Vilnius didžiuojasi tiesiamais dviračių takais, bet ir vėl užmiršta pasaulio miestų patirtį. Kaip pereiti dviračių taką pėstiesiems, jeigu juo vienas po kito švilpia dviratininkai?
Užsienyje tam dviračių takuose nubraižytos pėsčiųjų perėjos. Vilnius, suteikiantis daug teisių dviratininkams, pamiršta ne tik automobilių vairuotojus, bet ir pėsčiuosius.
Pasidairęs po miegamuosius rajonus, kuriuos R.Šimašius norėtų paversti gyvenamaisiais rajonais, I.Varlamovas jų architektūrą sumaltų į šipulius.
Taip, nauji rajonai – bėda ir kituose pasaulio miestuose, bet šiltėjant klimatui ten žiūrima į priekį ir statant daugiabučius jau iš karto paliekamos vietos kondicionieriams. Tik ne Vilniuje. Todėl iškilus daugiaaukščiui Perkūnkiemyje ar Fabijoniškėse jis iš karto apkarstomas šlykščiomis dėžėmis. Tik kodėl jas visas reikia sukabinti ant pastato fasado?
Vis dėlto nereikia būti I.Varlamovu, kad Vilniuje pastebėtum daug tokių „kodėl?“ Tereikia į miestą pažvelgti blaiviai, kaip ir kvietė meras. Tik kažin ar jis pats su komanda pasidairys gatvėse.
