Williamo Shakespeare’o tragedijoms prilygstanti istorija Lietuvą ir Prancūziją sukrėtė 2003 metų naktį į liepos 27-ąją.
Tada viename Vilniaus viešbutyje įsiaudrinusių įsimylėjėlių B.Cantat (39 metų) ir M.Trintignant (40 metų) kivirčas sugriovė jų likimus.
Jis jai smogė, ją ištiko koma, pasibaigusi mirtimi, o jis ilgiems metams sėdo už grotų.
V.Papirčiui teko teisme ginti B.Cantat.
Užvertus bylą ir dainininkui išvykus į Prancūziją ryšių jie nenutraukė, nors iki šiol daugiau nebuvo susitikę.
Šių metų kovo 29 dieną suėjo 15 metų, kai garsusis prancūzas Vilniuje už mylimosios nužudymą buvo nuteistas kalėti aštuonerius metus.
Marie Vilniuje filmavosi savo motinos Nadine Trintignant kuriamame filme „Koletė“, o Bertrand’as ją buvo atlydėjęs į Lietuvą.
Likus porai dienų iki visų filmavimų pabaigos visą kūrybinę grupę, Marie motiną, Prancūzijoje likusius aktorės vaikus bei tėvą garsųjį aktorių Jeaną Louis Trintignant’ą sukrėtė baisi žinia – Marie ištiko koma, likti gyvai nėra jokių vilčių.
Bertrand’as iš karto pripažino savo kaltę, o prieš patekdamas už grotų išgėręs mirtiną kiekį vaistų bandė nusižudyti.
V.Papirtis buvo paprašytas ginti garsųjį dainininką todėl, kad tuo metu buvo vienas iš dviejų Lietuvos advokatų, mokančių prancūzų kalbą.
– Ar jūs, kaip patyręs teisininkas, tikėjote, kad B.Cantat pasakojimas apie tai, kokiomis aplinkybėmis ir dėl kokių priežasčių jis taip žiauriai sumušė savo mylimąją, yra nuoširdus? – „Lietuvos rytas“ paklausė V.Papirčio.
– Tikėjau. Man daug ką pasakė parodymų įvykio vietoje metu ištarti jo žodžiai: „Kad ir kas atsitiktų, sakysiu tik tiesą.“
Patikėkite, nedažnai tokiais sunkiais nusikaltimais įtariami asmenys duoda įžadus ir advokatams, ir tyrėjams nemeluoti.
– Kodėl B.Cantat, taip mylėdamas Marie, prarado ne tik savitvardą, bet ir protą, kad talžė ją iš visų jėgų?
– Tos nelemtos nakties išvakarėse Marie iš savo buvusio vyro režisieriaus Samuelio Benchetrit gavo žinutę apie tai, kad baigiamas montuoti filmas „Dženis ir Džonas“, kuriame ji vaidino.
Ta žinutė baigėsi žodžiais: „Ačiū, mano mažoji Dženis.“ Šis kreipinys sukėlė Bertrand’o širdyje audrą, kuri prasiveržė vėlų liepos 26-osios vakarą, kai jie su Marie grįžo po vakarėlio į viešbutį Vilniaus senamiestyje.
Matyt, jis jau nebegalėjo susivaldyti dėl nežinios, kas jų su Marie laukia ateityje. Kaip klostysis jų bendras gyvenimas? Kaip jis bendraus su jos keturiais vaikais, o ji – su dviem jo?
Jam greičiausiai nepatiko, kad Marie nuolat pabendrauja, pakoketuoja su savo buvusiais keturiais vyrais, o iš jo reikalauja kuo greičiau nutraukti ryšius su žmona.
Tai – mano pamąstymai, nes juk Bertrand’ui į širdį įlįsti negalėjau. O gal jis taip žiauriai pratrūko dėl visai kitų priežasčių?
– Kokiomis aplinkybėmis maištingasis provincialas susipažino su gražiąja paryžiete iš garsios Prancūzijos menininkų šeimos?
– Man apie jų pažintį papasakojo Bertrand’o sesuo Anna. Ji dirbo filmavimo grupėje kuriant filmą „Dženis ir Džonas“.
2002 metų vasarą į vieną Bertrand’o koncertą Anna atsivedė Marie. Jai labai norėjosi susipažinti su rokeriais, nes ji savo vyro filme „Dženis ir Džonas“ vaidino rokerę – garsiosios amerikiečių dainininkės Janis Joplin prototipę.
Po koncerto Marie su Bertrand’u ir jo seserimi pavakarieniavo. Matyt, tada ir įsižiebė jų meilė.
Kelis mėnesius po pirmojo susitikimo Bertrand’as su Marie bendravo tik žinutėmis.
– Ar jums dabar iš laiko perspektyvos neatrodo, kad tragediją lėmė ir tai, kad Marie ir Bertrand’as buvo žmonės iš labai skirtingų pasaulių? Gal jiems tiesiog nereikėjo susitikti?
– Marie neabejotinai buvo Prancūzijos elito atstovė, o Bertrand’as jį net ignoravo, nors buvo jaunimo numylėtinis, moralinis autoritetas ir pirmojo ryškumo roko žvaigždė.
Jie abu tuo metu jau buvo nebe jaunuoliai, turėjo gyvenimo patirties. Todėl planuojant bendrą ateitį būtų tekę daug ko atsisakyti.
Galbūt reikėjo viską apsvarstyti ramiai, tačiau meilė ir aistra buvo viską užgožę.
– Bet juk tuo metu, kai Marie susitiko su Bertrand’u, jo žmona laukėsi antrojo vaiko.
Net ir tai jam nesutrukdė megzti romano su žaviąja aktore?
– Matyt, įsimylėjimas ir aistra buvo tikrai nuoširdūs ir abipusiški. Kaip vėliau man pasakojo Bertrand’o žmona Krisztina Rady, jei jis ką nors nuspręsdavo, jo sulaikyti niekas nesugebėdavo.
Bertrand’as 2002 metų rugsėjį dalyvavo gimstant dukteriai Alice, bet po poros savaičių susidėjo lagaminą ir, papasakojęs žmonai apie įsiplieskusį romaną su Marie, išvažiavo pas ją į Paryžių.
– Ar dažnai tekdavo Bertrand’ą lankyti Lukiškių kalėjime?
– Keturiolika mėnesių mūsų pasimatymai po tris keturias valandas vykdavo kasdien – išskyrus sekmadienius.
– Atlikote ne tik advokato, bet ir psichoterapeuto darbą?
– Jam nuolat kartodavau, kad jis privalo rasti jėgų keltis kaip feniksas iš pelenų ir vėl kabintis į gyvenimą.
Kartais jau atrodydavo, kad Bertrand’as nurimsta, jau lyg ir kalbėdavomės ramiai, bet kai tik aš pakildavau išeiti, jį vėl užvaldydavo emocijos.
Neįstengdavau tiesiog apsisukti ir išeiti. Tekdavo vėl kalbėtis, raminti.
– Kas Bertrand’ui kalėjime pranešė, kad Marie, motinos prašymu po dviejų galvos operacijų pargabenta iš Vilniaus į Paryžių, mirė?
– Šį sudėtingą vaidmenį prisiimti teko man, nes tuo metu dar niekas iš artimųjų neturėjo teisės į pasimatymus su juo.
Lengva nebuvo. Iš pradžių kalbėjau apie tai, kas jam žinoma, – kad Marie dar ligoninėje, kad jos būklė sunki, kad visaip gali būti.
Po to patylėjęs ramiai ištariau, kad Marie jau nebėra, kad ji Paryžiuje mirė.
Bertrand’as iškart ėmė šaukti, kad nebenori gyventi, kad vis tiek ras būdų nusižudyti. Turėjau ir tai išklausyti.
Po Marie mirties jo psichologinė būklė buvo sunki, jis buvo atsidūręs kalėjimo ligoninėje, gavo didelį kiekį raminamųjų vaistų.
Vėliau jam teko vartoti antidepresantus. Galiausiai šiaip taip atsigavo.
Visą interviu skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryte“.
