Juk Visvaldas važinėja ne šiaip vežimais, kokiais nors nusmurgusiais mersedesais ar „bėemvukais“, o „Porsche“ bei „Ferrari“ veislės žirgais traukiamomis karietomis.
„O tau niekas ir nesiruošia daugiau įpilti“, – mintyse pagalvojo susisiekimo ministeris R.Masiulis, nors garsiai to pasakyti Visos Lietuvos žemių ministerių susitikime su vietiniais provincijų kunigaikštukais garsiai nedrįso.
Jau tapo nerašyta taisykle, kad Visvaldas yra ypatingas vietinis kunigaikštis, su kuriuo mažai kas drįsta ginčytis. Kaune tai beveik niekas, išskyrus vieną kitą netyčia užsilikusį konservatorių ir tokį keistuolį architektą, kuris pripažįsta tik jo paties projektuotus statinius.
Ir nors to architekto kilmė, sprendžiant iš jo pavardės, karališka, jis proletariškai buržuaziniam Kaunui vis mažiau įdomus.
O Visvaldas susitikimo su ministeriais metu ir toliau tyčiojosi iš R.Masiulio, sakydamas, kad magistralė dabar atrodo ne geriau nei tais laikais, kai Kauną valdė jaunas baronaitis A.Kupčinskas, kuris dabar slapstosi Seime.
Yra Lietuvos žemėje tokia įstaiga, turinti nedaug aukštesnį reitingą už bet kurį šalyje veikiantį durnyną.Taigi, sakė Visvaldas, atvažiuokite pas mus į Kauną, parodysime, kaip reikia tvarkyti gatves!
„Nejaugi Kauno gatvės tapo pavyzdinės?“ – savo ruožtu stebėjosi R.Masiulis.
Jis, grynakraujis vilnietis, negalėjo tuo patikėti, nes kaip politikas buvo subrendęs per tą ilgą laiką, kai metų metus buvo tyčiojamasi iš duobėtų Kauno gatvių.
Tačiau štai koks akibrokštas: ne visi kauniečiai patenkinti, kad gatvės taps lygios, asfaltuotos. O nepatenkinti tai užkietėję priešgynos šančiškiai.
Šančių bendruomenę supykdė savivaldybės projektiniai pasiūlymai, kuriuose numatyta pertvarkyti Nemuno krantinę.
Planuojama nuo A.Juozapavičiaus prospektą kertančio geležinkelio tilto iki Vokiečių gatvės netoli Panemunės tilto įrengti naują gatvę.
Ji nusidriektų visai šalia Nemuno, kur dabar yra pasivaikščiojimų zona.Vietos gyventojai piktinasi, kad vaizdingoje Nemuno pakrantėje planuojama įrengti dviejų eismo juostų gatvę, 1,5 metro pločio šaligatvius.
Numatyta ir skiriamoji juosta, tad šančiškiai tikina, kad vietoj pievelės, pėsčiųjų ir dviračių tako miestas ketina įrengti normalią gatvę. Dažnas tik džiaugtųsi vietoj dulkėto, šunų priteršto žvyrtakio gavęs modernią asfaltuotą gatvę. Bet tik ne Šančių gyventojai.
Nes naujoji gatvė esą jiems atkirstų prieigas prie Nemuno krantų, kur karta iš kartos šančiškiai ateidavo ir legaliai pažvejoti, ir brakonieriauti. Ir pasigėrėti mūsų visų lietuvių upių tėvu, ir sustiprinti tą pasigėrėjimą šlakeliu kitu degtinėlės, keliais bambaliais iš kojų verčiančio alaus... Ak, tos senos Šančių tradicijos!
Tradicijas šančiškiai uoliai saugo. Savo unikalią tapatybę, savo tarmę (žargoną), sovietmečiu pavydžiai saugodavo net savo rajono merginas. Iki šiol pasakojama tokia legenda: neva sovietmečiu buvo labai populiari diskoteka viename Šančiuose buvusios gamyklos klube (ar tai „Pergalės“, ar „Metalo“). Nors Šančių jaunimas garsėjo temperamentingu būdu, atvykėlių neskriausdavo, leisdavo šokti.
Bet su išlyga, kad atvykėlis nedrįstų šokdinti merginos šančiškės be Šančių atamano leidimo. Jei koks nors nesusipratėlis iš senamiesčio, Žaliakalnio ar, dar blogiau, Slabodkės (Vilijampolės) mikrorajono nerašytą įstatymą pažeisdavo, prasidėdavo vėlgi vietiniais šančietiškais papročiais pagrįsti žaidimai.
Šančių atamanas pasivedėdavo įžūlėlį į šalį ir tardavo savo sėbrui: „Lažinamės iš 10 rublių? Aš jam prišlapinsiu į kišenę ir nesusijuoksiu!“ Kartais atamanas laimėdavo lažybas, kartais ne, tačiau tabu laužytojas daugiau Šančiuose pasirodyti nedrįsdavo.
Kiek šiame pasakojime tiesos, kiek pramano – sunku pasakyti, bet miesto plėtros planuotojams patartina su šančiškiais elgtis atsargiai. Nes ten gal dar liko tokių atamanų?
Šiaip jau būtu protinga pasitelkti techniką ir išardyti maždaug prieš dešimtmetį kapitališkai suremontuotos A.Juozapavičiaus gatvės asfaltą. Atkurkime istorinę Šančių tikrovę – kuo mažiau civilizacijos, kuo daugiau purvyno, taigi ir pirmapradžio gamtiškumo daugiau.
O štai dviratininkai, kitaip nei senųjų Šančių tradicijų puoselėtojai, kaip tik nori kuo daugiau asfaltuotų kelių ir takų. Per gegužės mėnesį kartu numinti bent 300 tūkst. kilometrų – tokį iššūkį kauniečiams metė „Like Bike“ iniciatyvą plėtojanti Kauno savivaldybė. Kauniečiai kviečiami burtis į komandas, o daugiausia kilometrų numynusių laukia prizai.
Prieš porą metų prasidėjęs intensyvus Kauno gatvių pritaikymas dviratininkams tęsiasi ir šiemet – mieste plečiasi dviračių takų žemėlapis, daugėja dviračiams skirtų stovų, šaligatviai pritaikomi dviračiams.
Minančiųjų pedalus patogumui ilgiausioje Kauno gatvėje – Savanorių prospekte – įrengtas dviračių takas, nauji takai įrengti Veiverių ir Partizanų gatvėse. Patogus susisiekimas dviračiu atsirado Šančiuose įrengus Prancūzų gatvės dviračių taką.
Atnaujintas ir Aleksotas – dviratininkai gali naudotis nauju taku Vilties ir Pabrėžos gatvėse. Vasaros pradžioje bus užbaigti dviračių tako Nemuno krantinėje atnaujinimo darbai. Šiuo metu pradedami tako įrengimo darbai Vilijampolėje, nuo Panerių gatvės iki Kauno miesto ribos.
Aleksote bus rekonstruojama Kalvarijos gatvė, joje bus įrengtas naujas dviračių takas. Per pastaruosius dvejus metus mieste nutiesta beveik 50 kilometrų naujų dviračių takų. Kaip bus iš tikrųjų, ar visi numatyti optimistiniai projektai pavyks, parodys ateitis. Bet tie, kurie planuoja tiesti daugiau dviračių takų, neturėtų bijoti supykdyti tradicijas sergstinčių šančiškių, kuriems nauja asfaltuota gatvė reiškia išniekinti bendruomenės dvasią ir prosenelių papročius.
