Mano mama, tėvas, seneliai, proseneliai ir visi kiti protėviai, kiek Lietuvos archyvai gali įžvelgti, gimė Lietuvos SSR arba Lietuvoje. Rašau šį rašinį savo gimtąja kalba be vertėjų pagalbos. Dirbu kaip advokatė aptarnaudama lietuvius klientus lietuvių kalba. Nors save laikau tikrų tikriausia lietuve, pagal Lietuvos valdžios pranešimą, aš esu ne lietuvė, o tik lietuvių kilmės asmuo. Gegužės 12 dieną Lietuvos balsuotojai pasirinks kelią, kuris nulems žmonių – tokių, kaip aš – ateitį.
Kaip turbūt spėjote, man buvo pranešta, kad aš praradau Lietuvos pilietybę. Tai susiję su tuo, kad išvykau iš Lietuvos į Kanadą, kada ten išvykau ir kad, mokslo tikslais, priėmiau Kanados pilietybę.
Išvykau iš Lietuvos 1990 metų vasarą su mama dėl svarbios priežasties. Kanados pilietybė man padėjo tapti advokate šioj šaly, kur atidariau savo teisės paslaugų firmą ir, kaip minėjau, aptarnauju lietuvius klientus lietuvių kalba. Nors turėjau puikią karjerą kaip didelių įmonių mokesčių teisės advokatė bei dirbau įtakingose firmose Toronte ir Niujorke, atidariau savo nepriklausomą firmą todėl, kad Toronto lietuviai man dažnai guodėsi, kad čionai nėra lietuvės advokatės ir jaučiau tam patriotišką pareigą.
Esu padėjusi lietuviams Kanadoje bei Lietuvoje iškovoti kompensaciją už darbo, komercinių ir finansinių paslaugų sutarčių neteisėtą sulaužymą; savo namuose esu priglaudusi lietuvius neturinčius pastogės ir padėjus gelbėti prekybos žmonėmis bei išprievartavimo auką; daug darbo esu padariusi pro bono pagrindais. Iš Ontario provincijos valdžios gavau padėką už 15 metų atiduotų visuomeninėms pastangoms Toronto lietuvių bendruomenėje.
Beje – ironiška, kad savo praktikoje aš padedu klientams įodyti jų teisę į Lietuvos pilietybę, į ką pati teisės neturiu. Tai dažniausiai būna klientai nelietuviškais vardais ir pavardėm, nemokantys lietuvių kalbos ir gimę ne Lietuvoje, bet esantys pokario Kanados imigrantų iš Lietuvos atžalų kartos.
Lietuvos pilietybės įstatymo dėka šie asmenys turi teisę būti ir Lietuvos, ir Kanados, o kartais dar ir Amerikos, piliečiais. Lietuvos pilietybė yra vertinama tų, kas nori turėti piliečių prieigas prie Europos Sąjungos institucijų ar keliauti su lengvatomis. Kai kurie iš šių žmonių tikrai myli Lietuvą. Dirbdama su pastarosiom bylom kartais jaučiu nuoskaudą savo Tėvynei.
Lietuvos istorija, jos politinė, socioekonominė ir teisinė raida yra nepaprastai sudėtingos tematikos. Lietuva vadavosi nuo pusės šimtmečio besitęsusios okupacijos, bet tam tikrus apdovanojimus teikė okupuotojų kolaborantams; Lietuva paskelbė nepriklausomybę, bet Sovietų sąjungos (SSRS) tankai dar vis turėjo teisę ar galimybę po paskelbimo mirtinai traiškyti beginklius Lietuvos žmones prie televizijos bokšto, SSRS kariai – žudyti Lietuvos pasieniečius Medininkuose, o SSRS ministerijos – valdyti žmonių išvykimą iš šalies.
Yra suprantama, kad šalies konstitucija ir įstatymai negali tapti tobuli iš karto šaliai atgimus, tačiau jei šalis reikalauja iš savo gyventojų kantrybės, šalis turi taip pat būti kantri savo žmonėms ir įvertinti savo raidos labirintus. Mano, kaip advokatės pastebėjimas, yra tai, kad, kai kuriais atžvilgiais, Lietuva nėra nei kantri, nei dosni savo žmonėms, nors jų jai taip trūksta.
Norėčiau Gegužės 12 dienos referendumo dėl dvigubos pilietybės dalyvių dėmesį atkreipti į sekančius kelis pastebėjimus pastarąja tema.
Pirmiausia – pastebėjimai konstitucijos istorijos atžvilgiu. Dabartinė Lietuvos Respublikos Konstitucija, priimta atgimusios Lietuvos piliečių valia 1992 metų spalio 25 dieną, teigia, kad Lietuvių tautos teisiniai pamatai yra grįsti Lietuvos Statutais ir Lietuvos Respublikos Konstitucijomis.
Kiek Lietuva yra turėjusi konstitucijų prieš dabartinę? Mano tyrinėjimo duomenimis, ikisovietinė Lietuva turėjo šešias konstitucijas, skelbtas 1918, 1919, 1920, 1922, 1928 ir 1938 metais; sovietinė Lietuva (LSSR) – dvi, priimtas 1940 ir 1978 metais – kurios buvo pavaldžios SSRS konstitucijoms; o tarp sovietinės ir dabartinės – kvazi-konstitucinį Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą, patvirtintą 1990 metų Kovo 11 dieną Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos.
Įdomu tai, kad nuo 1922 metų, visos Lietuvos Konstitucijos, kartu ir LTSR Konstitucijos, adresuoja daugybinės pilietybės klausimą. Tas adresavimas kuria daugybinės pilietybės legalumo fundamentą, kuris reiškia, kad dviguba pilietybė buvo ir gali būti leistina.
Pažvelkime į 1928 metų Konstitucijos 10 straipsnį:
„10. Niekas negali būti kartu Lietuvos ir kitos kurios valstybės pilietis. Lietuvos pilietis tačiau nepraranda savo pilietybės teisių, patapęs kurio Amerikos krašto piliečiu, jei atlieka tam tikras įstatymo nurodytas pareigas.“
1938 metų Konstitucijos 11 ir 13 straipsniai teigia, kad pilietybė pirmoje eilėje įgyjama gimimu ir kad nustatytais avejais Lietuvos pilietis, turėdamas svetimą pilietybę, gali išsaugoti Lietuvos pilietybę.
Lietuvos pilietybės įstatymas buvo keistas ir taisytas daugybę kartų. Pirmasis, laikinasis, Lietuvos įstatymas apie Lietuvos pilietybę buvo priimtas 1919 metais, kur 1 straipsnyje parašyta, kad Lietuvos piliečiais yra laikomi Lietuvos piliečio vaikai, be sąlygų. Išimtis buvo skiriama asmenims, kurie tarnavo Rusų Valstybei. 1939 metų Lietuvos pilietybės įstatymas teigė, kad Lietuvos pilietis, priėmęs svetimos valstybės pilietybę, Vidaus Reikalų Ministro leidimu, gali pasilikti Lietuvos pilietybę.
Šie istoriniai konstitucijos ir statutų pagrindai formuoja šiuolaikinės Lietuvių tautos teisinius pamatus ir, pagal dabartinės Lietuvos Respublikos Konstitucijos pažadą tautai, jie negali būti nepaisomi.
Dabartinės Konstitucijos 29 straipsnis garantuoja, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs ir kad žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl, inter alia, jo tautybės ar kilmės. O 32-asis straipsnis tvirtina, kad pilietis gali laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvoje, gali laisvai išvykti iš Lietuvos; kad negalima drausti piliečiui grįžti į Lietuvą ir kad kiekvienas lietuvis gali apsigyventi Lietuvoje.
Bet kas yra samprata LIETUVIS? Nė viena Lietuvos konstitucija, nei pilietybės įstatymas neapibūdina šio termino, nors juo nuolat remiasi.
Pavyzdžiui, dabartiniame Lietuvos pilietybės įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje parašyta, kad kiekvienas lietuvis turi teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę, kuri įgyvendinama šio įstatymo nustatyta tvarka. Tačiau įstatymas nepaaiškina kas yra LIETUVIS.
To paties įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje yra apibrėžtas lietuvių kilmės asmuo kaip „asmuo, kurio tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai ir kuris pats laiko save lietuviu ir deklaruoja tai rašytiniu pareiškimu“.
Ar tai reiškia, kad žmogus pats gali nuspręsti, ar jis yra lietuvis? Tai yra didelis, klaidinantis įstatymo defektas, kaip ir šio įstatymo diskriminacija tam tikrų žmonių grupių atžvilgiu, nors Lietuvos Respublikos Konstitucija tokią diskriminaciją draudžia.
Šiame rašinyje nėra vietos nagrinėti visas Lietuvos pilietybės įstatymo pataisas, bet pažiūrėkime į naujausią šio statuto versiją, kuri turėtų būti tiksliausia, nes ilgiausiai buvo tobulinama. 7 straipsnis vardina atvejus, kuriais Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis:
„7. Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu jis atitinka bent vieną iš šių sąlygų:
[…] 2) yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. ir įgijęs kitos valstybės pilietybę;
3) yra asmuo, pasitraukęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. ir įgijęs kitos valstybės pilietybę;
4) yra šio straipsnio 2 ar 3 punkte nurodyto asmens palikuonis;
8) Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo išimties tvarka, būdamas kitos valstybės pilietis“.
Akivaizdu, kad įstatymas yra šališkas žmonėms, kurie buvo ištremti ar pasitraukė iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. Žinoma, kad žmonės ištremti prieš jų valią ir jų palikuonys turi turėti pirmenybę įstatyme, kuris nustato Lietuvos pilietybės sąlygas.
Tačiau žmonės, išvykę iš Lietuvos savo valia, turi būti arba neskirstomi, arba visi traktuojami vienodai. Kaip minėjau, Lietuvos Konstitucija garantuoja Lietuvos piliečių teisę laisvai išvykti iš Lietuvos, tad kodėl šis įstatymas, kuris neegzistavo 1990 m. kovo 11 d., turi galią skirstyti žmones į „tinkamus“ ir „netinkamus“ pagal arbitrarišką datą ir išvykimą iš Lietuvos, kai išvykimas nėra prasižengimas?
Aš žinau, kad tą dieną buvo pasirašytas Kovo 11-osios Aktas, kuris paskelbė Lietuvos Valstybės suverenių galių vykdymo atstatymą, bet ši data nėra Lietuvos de fakto suvereniteto data. Ir 1990 m. kovo 11 dieną, ir 1991, ir 1992 ir net 1993 metais, SSRS kontroliavo Lietuvos teritoriją ir jos žmones, o SSRS kariuomenė buvo visiškai išvesta iš Lietuvos tik 1993 metų lapkričio mėnesį.
1991 metais SSRS karinės pajėgos dar sėjo mirtį Lietuvoje. Jei rinktis tikrąją Lietuvos nepriklausomybės datą, kada šalis galėjo visiškai garantuoti savo piliečių saugumą nuo okupanto grėsmės, tai turėtų būti 1993 metų lapkričio 26 diena, kai buvo išvestos paskutinės SSRS karinės pajėgos.
Kodėl asmenys, savanoriškai pasitraukę iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 dienos, yra prilygstantys okupuotos Lietuvos tremtiniams, o tie, kurie pasitraukė jau kovo 11-ą dieną, kuriems dar vis reikėjo SSRS paso ir išvykimo vizos is Maskvos – ne? Nors visų žmonių dalios buvo nelengvos svetimose šalyse, SSRS Sibiro tremtinių kančios yra nesulyginamos su migracija į Amerikos žemyną, į kur vyko didžioji dalis 20-o amžiaus savanoriškų išeivių...
Jei skirstyti emigrantus į „gerus“ ir „blogus“, tai daugiau lengvatų reikėtų teikti naujesniems emigrantams, kuriems yra daug sunkiau pritapti svetimoje žemėje nei pokario emigrantų kartoms ir kuriems Tėvynės ranka reškia daug daugiau, nei dypuku – Displaced Persons – kelintos kartos palikuonims. Tačiau tokia filosofija yra netinkama; neturi būti diskriminacijos. Dviguba pilietybė turi būti leidžiama arba visiems Lietuvoje kilusiems žmonėms, arba nė vienam, darant išimtį tremtinams.
Mano patyrimu, Lietuvos posovietinių labirintų nelygybė reiškiasi ne tik pilietybės įstatyme. Nors Lietuva pasauliui stengiasi atrodyti pasivijusi demokratines ekonomijas, kai kur nelygybė tebėra akivaizdi. Daug žmonių tebeskursta, nes ne visi sugebėjo pritapti prie kapitalizmo, kuriam kai kas gavo pastūmėjimą „prichvatizacijos“ metais. Daug žmonių dar vis kasmet emigruoja, ieškodami tinkamesnio gyvenimo.
Galbūt referendumas dėl dvigubos pilietybės yra siekimas „nubausti“ savo tėvynainius-palaidūnus, kurie paliko skurdui savo tautą? Ar yra baiminamasi, kad, turėdami dvigubą pilietybę, emigrantai sugrįš pasinaudoti nepriklausomos Lietuvos darbo vaisiais, kurių patys nepuoselėjo?
Statistika rodo, kad emigrantai prisideda prie šalies vystymo, nes nemažai jų užsienyje sukauptą kapitalą siunčia namo. Aš manau, kad šie emigrantai negrįžtų dabar, net jei ir turėtų dvigubą pilietybę. Bet jie grįžtų ateity, kai alkis Tėvynei taps skaudesnis nei alkis gerbūviui, ir kai Tėvynė gali būti smarkiai ištuštėjusi... Ir tada Lietuva turėtų juos pasitikti su išskėstom rankom...
Kaip rašė mūsų didysis dainius Bernardas Brazdžionis – šaukiu lietuvį burtis prie lietuvio... nors ir be statutinio to žodžio apibrėžimo... Gegužės 12-ą šaukiu savo brangius tėvynainius burtis, o ne skirstyti save į gerus ir blogus...
