Prieš keletą savaičių Druskininkų verslo klubo atstovai įteikė Seimo pirmininkui Viktorui Pranckiečiui neįprastą dokumentą – pusseptinto tūkstančio druskininkiečių parašų patvirtintą prašymą sudaryti parlamente specialiąją tyrimo komisiją.
Pagal mūsų šalyje galiojančias tradicijas gyventojų parašai renkami ir pristatomi aukščiausioms šalies institucijoms tais atvejais, kai norima gauti valstybės finansavimą svarbiems regiono objektams, skundžiamasi vietos valdžios savivale ar prašoma kokių nors lengvatų.
Druskininkiečių prašymas, o tiksliau – pilietinis reikalavimas, yra visai kitokio pobūdžio. Tokio prašymo šalies valdžia, ko gero, dar nebuvo gavusi.
Peticiją pasirašę Druskininkų gyventojai nori išsiaiškinti, kodėl kurorto vadovams trukdoma dirbti, kodėl kasmet įvairios teisėsaugos institucijos šiame mieste bando ieškoti nuodėmių, kodėl per beveik dešimtmetį dėl sveiku protu nesuvokiamų dalykų Druskininkams pradėta daugiau kaip 40 ikiteisminių tyrimų.
Nors toks gyventojų kreipimasis į Seimo pirmininką yra išskirtinis, akivaizdu, kad jis subrendo ne per vienus metus – žmonės turi teisę žinoti, kodėl ir kas nori visai Lietuvai įteigti, esą Druskininkai – „korupcijos zona“, kas yra tie tikrieji ikiteisminių tyrimų prieš Druskininkus užsakovai ir vykdytojai.
Suprantama, druskininkiečiams tokių klausimų nekiltų, jeigu bent vienas ikiteisminis tyrimas būtų išsirutuliojęs į sėkmingai pasibaigusį teismo procesą su nubaustais kaltininkais ir atskleistais nusidėjėliais.
Tačiau viskas vyksta pagal tą patį burbulo scenarijų: pirmiausia sulaikomas įtariamasis, pateikiami greituoju būdu sukurpti įtarimai, teisėsaugos skalikai ištrimituoja užsakovui ir visai Lietuvai apie sėkmingą operaciją, tauta pasipiktina blogiukais. Ir toliau – nė iš vietos!
Po kurio laiko paaiškėja, kad viskas buvo blefas, įtariamieji išteisinami. Burbulas sprogsta.
Jei taip nutiktų vieną du kartus, gal ir galima būtų į tai numoti ranka, bet kai visa tai tampa sistema ir net be didinamojo stiklo matomi šių akcijų užsakovai, o tiksliau – užsakovų ir vykdytojų sistema, valdoma iš aukščiausios valdžios apžvalgos bokštelių, tada jau sunku tylėti. Ir druskininkiečiai prabilo. Tvirtai, principingai pirmą kartą Lietuvoje.
Po parašų įteikimo Seimo pirmininkui tuoj praeis mėnuo. Kol kas tyla.
Bet druskininkiečiai viliasi, kad jų balsai nebus nurašyti į makulatūrą, ypač į viešumą iškilus prokurorų ir teisėjų skandalui, kai visuomenė į šią kastą ėmė žiūrėti visai kitomis akimis.
Susiję straipsniai
Gal Druskininkų persekiojimo problema išsispręs savaime – tuoj pasibaigs prezidentės, kuri galėjo turėti sąsajų su Druskininkų tyrimais, kadencija, o pagrindinis Druskininkų valdžios „nedorų darbelių“ skundikas Vitalijus Gailius staiga paliko Seimą ir pasirinko mero kėdę Joniškyje. Ir liko Druskininkų liberalai be ryšio su Vilniumi.
Vienaip ar kitaip – Druskininkų žmonės parodė Lietuvai, kaip galima pilietiškai ginti savo miestą.
Ir ne vieną kartą – pirmiausia pirmajame ture meru perrinkdami tendencingos teisėsaugos įtarimais aplipdytą Ričardą Malinauską, o paskui – tūkstančiais parašų reikalaudami ramybės ir teisingumo savo miestui.
Sakoma, kad šuns balsas į dangų neina. Ar šį patarlė galioja ir penkiolika metų Europos Sąjungoje gyvenančioje Lietuvoje? Pagyvensim – pamatysim.