Pradėsime nuo pozityvo. Tiesiog neįtikėtina, tačiau nė vienas iš pagrindinių kandidatų neturėjo savo spintoje jokio skeleto.
Jokios nuslėptos praeities nuodėmės, jokio rūsčiu šešėliu krintančio slystelėjimo, kurį konkurentai būtų tikrai atkasę ir panaudoję. O tokie dalykai gana dažni ne tik į Rytus nuo mūsų.
Prisiminkime kad ir pastarąją kampaniją Prancūzijoje, kai skeletai iš spintų byrėjo kartais tokiu kriokliu, kad skandino anksčiau visai gerbtus kandidatus.
Ką tai rodo? Pirma, aukščiausio šalies posto ima siekti nebe save pervertinę narcizai, užmiršę suskaičiuoti savo reputacines skyles, o rimti ir blaivūs žmonės. Antra, tai, kad visuomenė į lenktynių tiesiąją (nekalbėkime apie marginalus ir ekscentrikus, kurių būna visur) praleidžia tik nesusitepusius žmones, reiškia, jog ji vis labiau ir dažniau taikys panašius kriterijus ir pačiai sau.
Kitas išsineštinis – visi rinkimai skirtingi. Gali kiek nori ieškoti universalių modelių, visada veikiančių formulių – nė velnio. Savivalda yra savivalda, Seimas yra Seimas, prezidentas – prezidentas, o Europos Parlamentas – Europos Parlamentas. Ir vyksta jie skirtingai, ir balsuojama juose skirtingai, ir išvadas iš jų reikia daryti visiškai skirtingas. O velti juos visus į vieną kamuolį ir daryti absoliučias išvadas yra tiesioginis kelias į tolesnes klaidas.
Tuo ir reikėtų guostis Kultūros komiteto pirmininkui, kuris dabar spokso it avinas į naujus vartus ir niekaip nesupranta, kaip čia žmonės nepanorėjo prezidentu rinkti jo premjero, kurį taip mėgsta kaip premjerą.
Tiesiog žmonėms pasirodė, kad prezidento ir misija šiek tiek kitokia nei Vyriausybės vadovo, ir reikalavimai ar pageidavimai jam šiek tiek kitokie. Klaidingai ar teisingai, čia jau antraeilis klausimas, svarbiausia, kad jiems taip atrodo. Ir gali šiuo avinišku žvilgsniu skylę tvoroje prasvilinti – niekas nuo to nepasikeis.
Politologas paaiškino, kodėl antrame ture pranašumą turės Ingrida Šimonytė
Trečias išsineštinis – pasirodė, kad išgarsintieji balsų skolinimai verti tiek pat, kiek ir S.Jakeliūno pažadai atburti visas pasaulio finansines krizes.
Pirmajame ture ir triuškinančiais rezultatais laimėję Šiaulių, Druskininkų ir Kauno merai lyg ir parėmė valdančiųjų kandidatą, tačiau iš tos paramos išėjo toks šnipštas, kad jam nuvalyti užtektų vieno kvadratinio milimetro nosinės.
Ką tai reiškia? Ne tik savarankišką rinkėjų mąstymą, kad linkę patys spręsti, ką nori rinkti prezidentu. Pirmiausia tai įsakmus šių miestų gyventojų nurodymas savivaldos vadovams: susimildamas, lopyk gatves, tiesk vamzdžius, genėk medžius, bet nekišk savo trigrašio ten, kur aš ir pats galiu nuspręsti savo galva, – kas turi būti prezidentu.
Deja, žinant mūsų įgimtą pomėgį kalbėti apie viską, ko nesupranti, ir šiam pomėgiui kylant karjeros laiptais, merams dar teks ne kartą užsidirbti šlapiu skuduru į fizionomiją, kol nuo to atpras.
Ir paskutinis klausimas, kurį norisi išsinešti ir ilgam pasidėti priešais. Mat atsakymas į šį klausimą tikrai nėra aiškus.
Prezidento rinkimų specifika labai aiškiai rodo, kaip didžiųjų miestų svoris lemia galutinį rezultatą. Ir tai natūralu, nes į juos persikrausto vis daugiau rinkėjų. Netgi jeigu jie ir deklaravę gyvenamąją vietą kitur.
Tuo metu Seimo rinkimų metu tai jau pradeda atrodyti visiškai kitaip. Regionų svoris daug didesnis, nei galėtų atrodyti pagal ten gyvenančių rinkėjų skaičių.
Viena vertus, dabartinis vienmandačių apygardų skaičius ir jų išsimėtymas tarsi padeda atspindėti visą Lietuvą, o ne tik didmiesčius. Kita vertus, išeina, tarsi žmogaus, gyvenančio provincijos miestelyje arba kaime, balsas turi didesnį lyginamąjį svorį nei tokio paties žmogaus, gyvenančio sostinėje.
Susiję straipsniai
Kaip šį konfliktą išspręsti – neišmanau. Tačiau dėl jo tikrai reikės laužyti galvą, jeigu norėsime, kad periferija netemptų atgal metropolių, o pastarieji nedusintų periferijos.