Šiaip ir be posėdžių visiškai aišku, kad kovą dėl prezidento posto valstiečiai pralaimėjo, o nepaleisti iš rankų valdžios vairo jau antradienį nutarė Seimo frakcija. Dar kartą pasukti partijos laivą priešinga kryptimi jau būtų per sunku netgi nenuspėjamam R.Karbauskiui.
Žinoma, parlamentarų mandatų neturintiems partijos tarybos nariams paprasčiau pasakyti, kad geriau eikime į opozicijos apkasus, nes gal tai padės laimėti kitus Seimo rinkimus, tačiau juos turi nutildyti tie, kurie nesutinka savo noru atsisakyti valdžios.
Valstiečių viražai – būti ar nebūti valdžioje – tapo svarbiausiu pastarojo meto politikos įvykiu, galinčiu lemti šalies politinę kryptį ne mažiau nei prezidento rinkimai.
Akivaizdu, jog dabartinė opozicija pernelyg susiskaldžiusi, kad pajėgtų suburti tvirtą daugumą Seime ir sudaryti Vyriausybę. Todėl ir konservatorių, ir liberalų lyderiai staiga prabilo apie valstiečių atsakomybę rinkėjams, pareigą tęsti pradėtus darbus.
Tai skamba paradoksaliai, nes opozicija turėtų tik džiūgauti, kad jiems valdžia kaip pernokęs obuolys gali įkristi į rankas be jokių pastangų.
Bet visi supranta, kad jei valstiečiai pasitrauktų, kiltų politinė krizė, kurią išspręstų tik pirmalaikiai rinkimai, o toks scenarijus mažai tikėtinas, nes dauguma Seimo narių nenorėtų palikti savo kėdžių pirma laiko neturėdami garantijų, kad vėl į jas atsisės.
Realesnis vadinamosios techninės Vyriausybės variantas, kai nė viena politinė jėga už ją neprisiima atsakomybės. Aišku, toks ministrų kabinetas būtų silpnas, bet suteiktų galimybę valstiečiams dėl to kaltinti politinius konkurentus.
Matyt, taip ir skaičiavo R.Karbauskis, paskelbdamas, kad valstiečiai trauksis iš valdžios, jei S.Skvernelis nepateks į antrąjį prezidento rinkimų turą ir jie nelaimės EP rinkimų. Bet tai buvo lemtinga jo klaida. Ir net dėl kelių priežasčių.
Pirmiausia smarkiai šauta pro šalį rinkimų taktikos prasme. Sutelkti rinkėjų juos gąsdinant, kad grįš į valdžią Landsbergiai, ne tik nepavyko, bet greičiau išėjo priešingai – žmonės supyko ir, ko gero, mažiau jų balsavo už S.Skvernelį.
Šis apsiskaičiavimas gali smarkiai kirsti valstiečiams ir per EP rinkimus.
Tai buvo R.Karbauskio šūvis sau į koją ir kaip valstiečių lyderiui.
Atrodo, mažai su kuo taręsis jis paskelbė, kad partija trauksis iš valdžios, tai pastūmėjo ir S.Skvernelį prisiekinėti, kad atsistatydins iš premjero pareigų, jeigu pralaimės rinkimus.
Stebina, kaip partijos lyderis nesupranta politinių bendrakeleivių psichologinės būsenos. Jam, milijonieriui, gal nelabai rūpi parlamentaro alga, bet daugeliui kitų valstiečių svarbu ir postai, ir asmeninė gerovė.
Kam jiems rizikuoti pirma laiko savo padėtimi, jei būtų surengti pirmalaikiai rinkimai? Gaila ir komitetų pirmininkų ar kitų postų, kuriuos suteikia priklausymas valdančiajai koalicijai.
Natūralu, kad, atsipeikėję po R.Karbauskio sukelto šoko ir apskaičiavę riziką, valstiečių frakcijos nariai tarė tvirtą „ne“ jo planams griauti valdančiąją koaliciją. Aišku, juokinga, kai vieną dieną jie sutinka atsisakyti valdžios, o kitą jau persigalvoja.
Toks viražas parodė, kad R.Karbauskis anaiptol nėra visagalis valstiečių viešpats, kaip ir jis, matyt, buvo įtikėjęs. Nubrėžtos aiškios lojalumo lyderiui linijos – tol, kol tai nekenkia asmeniniams interesams.
Nenusisekęs politinis žaidimas grasinant trauktis į opoziciją gerokai pakirto R.Karbauskio lyderystę. Galima laukti, kad dabar jam bus daug sunkiau suvaldyti savo kariauną.
Valstiečių frakcija ėmė bruzdėti, kai jos narius puolė medžioti konservatoriai, o gal ir kitos partijos.
Vis dėlto vargu ar jau šiandien per partijos tarybos posėdį R.Karbauskis sulauks rimto iššūkio. Ateityje visko gali būti, bet jei jam pavyktų, kaip žadama, sustiprinti valdančiąją koaliciją, įtraukiant į ją V.Tomaševskio partiją ir tvirčiau susaistant „tvarkiečius“, susvyravusios lyderio pozicijos vėl sutvirtėtų.
Be abejo, nebus lengva spręsti ir Vyriausybės problemą. S.Skvernelis pernelyg kietai ir tiesmukai pareiškė, kad trauksis, jei pralaimės rinkimus, o juos prapylė netgi smarkiau, negu buvo galima prognozuoti.
Valstiečiai jau sprendžia galvosūkį, kaip dailiai įvynioti į žodžių vatą ir galimą premjero persigalvojimą.
Jie staiga prabilo, kad S.Skvernelis gavo netgi daugiau balsų nei jų partija per Seimo rinkimus, vadinasi, pagal tokią logiką, jis nepralaimėjo – gal net ir laimėjo.
Seimo frakcija kone vienbalsiai pareiškė premjerui pasitikėjimą, o tai irgi suteikia jam galimybę išsaugoti postą aiškinant, kad partija neleidžia atsistatydinti. Suprantama, sprendimas S.Skvernelio rankose, bet atsistatydinusių premjerų pavyzdys turėtų jį perspėti, kad šis kelias gali nuvesti į politinę nebūtį.
Vienaip ar kitaip, R.Karbauskis savo rankomis surezgė valstiečiams tokias politines pinkles, kad jie patys dar nežino, kaip iš jų dabar išsinarplioti. Regis, partijai jos vedlio primesti kūlvirsčiai gali būti pavojingesni net už pralaimėjimus per rinkimus.
