Po valandos A.Kilkus išvyko iš namų Vilniuje susitikti su buvusiu draugu, irgi baikeriu L.Baltrūnu Aukštadvario kartodrome, pasakęs gyvenimo draugei Jurgai, kad greitai grįš.
Bet šį, bene vienintelį, kartą duoto pažado jis neištesėjo. Negrįžo ir negrįžta jau 19 mėnesių.
Pirmą straipsnio dalį skaitykite čia.
Buvo patikimas ir visiems padedantis
Markas Liucinas
A.Kilkaus bendradarbis
„Pastaruosius šešerius metus mes su Aivaru kartu dirbome kino studijoje. Jis buvo mano padėjėjas, laisvai samdomas darbuotojas. Mes kartu dirbome ir jo dingimo išvakarėse – šeštadienį.
Gariūnuose filmavome muzikinį klipą. Sekmadienio rytą jis dar paskambino, paklausė, ar nebus tą dieną filmavimo. Atsakiau – ne, tu laisvas. Tai buvo mūsų paskutinis pokalbis.
Filmuodavome visoje Europoje ir Lietuvoje, kur užsienio kompanijos statydavo filmus. Aivaras pats nusifilmavo holivudinio filmo „Atila“ masinėse scenose, buvo panašus į vikingą.
Kai Aivaras būdavo aikštelėje, visiems būdavo ramu, kad visi darbai bus padaryti laiku. Jei kas nespėdavo, jis visada puldavo į pagalbą, nesvarbu, kad tai ne jo darbas.
Aivaras buvo visos filmavimo komandos siela, traukos objektas, apie jį visi sukdavosi.
Mėgdavo papokštauti, kad jam būtinai reikėdavo padaryti „kiną kine“. Ir visa aikštelė leipdavo juokais nuo jo pokštų, visiems būdavo smagu dirbti.
Aivaras buvo išprusęs, baigęs aukštąjį mokslą, galėjo įdomiai kalbėti visomis temomis. Bet apie baikerių gyvenimą nešnekėdavo. Tai buvo jo atskiras gyvenimas, kaip ir šeima.“
Draugai tiki, kad tiesa vis dėlto išaiškės
– Ar galima teigti, kad po Aivaro dingimo, galimo jo nužudymo, klubo „Vorai MC“ veikla suskilo? – paklausiau susitikusi keletą A.Kilkaus draugų.
– Taip, tai tiesa. Jau niekada nebebus taip, kaip buvo.
Mes, išėjusieji iš klubo „Vorai MC“, važinėjame atskirai. Mes nebe tokie, kokie buvome. Ši tragedija mus dar labiau subrandino. Nedalyvaujame ir baikerių renginiuose, nedalyvavome ir šiais metais sezono atidarymo šventėje.
Turime savo kasmetinę šventę – Aivaro gimtadienį spalio 6 dieną. Aišku, tai liūdna šventė. Išsirenkame kur nors sodybą, suvažiuojame su šeimomis, vaikais, atvažiuoja Aivaro tėvai, Jurga su dukrelėmis. Išsikepame kepsnių, dalijamės prisiminimais. Turime savų, pagoniškų, ritualų, nes Aivaras buvo tų tradicijų kūrėjas. Ta šventė mums yra reikšmingiausia.
– Aivaro kūnas nerastas iki šiol. Ar dar turite vilčių rasti. Ieškojote?
– Ieškojome ir visada ieškosime. Tyrimo metu daug ieškota, bet dar liko galimybių. Nenorime kol kas jų viešinti.
Mes niekada nesudėsime rankų. Tik tas laikas visiems sunkus – tėvams, žmonai, dukrytėms, mums. Jurga yra mūsų šeimos narys, jos gimtadienis gegužės 5 dieną – mūsų visų šventė. Stengiamės dukrytėms kaip ir atstoti tą vyrišką pusę, nors žinome, kad niekada neatstosime. Aivaras buvo šeimos, pareigos, atsakomybės žmogus.
Jei kur užtrukdavome, matydavome – paėjęs į šoną jis jau skambina Jurgai ar kalba su dukromis: parvažiuosiu po valandos ar dviejų. Jis niekada nebūtų galėjęs savo noru šeimos palikti nežinioje.
Tokios iš Obliaus aplinkos kartais mėtomos versijos yra visiška nesąmonė. Tai tik įrodo, kad jis pats ir jo aplinka puikiai žino, kas atsitiko Aivarui.
– Aivaro tėvai kalbėjo, kad ginčas su Obliumi dėl klubo namų neteisėtų išpardavimų galėjo būti tragedijos priežastis.
– Taip, ir tai tiesa. Be to, suveikė ir nepamatuotos Obliaus ambicijos. Rudenį bus dveji metai be Aivaro.
Mes niekada nenurimsime ir nesustosime jo ieškoti. Tiesa vis tiek išplauks į paviršių.
