Savų lašų ar net srovelių į tą srautą ir mes bandysime įlieti, tuo metu vadinamųjų tradicinių, klasikinių politinių jėgų sąrašuose kokios nors šviežumos reikia ieškoti su labai ryškiu žiburiu.
Tačiau tą menką šviežumą smarkiai gožia tie patys iki skausmo pažįstami veidai, kurie Europarlamente jau šmėžuoja vieną ar daugiau kadencijų. Arba tokie, kurie jau ten yra buvę, grįžo tėvynėn ir dabar vėl nori atgal. Arba tie, kurie jau sulaukė pensinio politinio amžiaus, tačiau nori jį praleisti ne geografiniame žemyno centre, o Europos sostinėje. Arba tie, kurie atsidūrė politiniame užribyje ir tiesiog nebeturi kur eiti.
Iškalbinga dar ir tai, kad tie mūsiškiai, kurie Europos Parlamente prasitrynė vieną kitą kadenciją, žūtbūt siekia ten vėl patekti ant tų pačių nujodytų, bet neįvykdomų pažadų arkliukų, kuriais anksčiau jodinėjo ir Lietuvoje.
„Sieksime visiems padorių algų ir orių pensijų, iš Europos išlupsime dar daugiau pinigų.“ Bepigu jiems taip kalbėti, kai sėdėdami Briuselyje gauna ir padorią algą, ir nujaučia, kokią gaus buvusio europarlamentaro pensiją.
Kita vertus, tokie pažadai gal ir neprasilenktų su realybe, jei, tarkime, vieną kadenciją Europarlamente pasitrynęs politikas kilniaširdiškai ištartų: „Ačiū partijai, kad mane buvote įrašę į kandidatų sąrašą, aš iš Europos aruodų šio bei to jau pasisėmiau, tegu dabar kiti mano politiniai bendrakeleiviai pažeria fantastinių pažadų, gauna mandatą, prakunta gaudami padorią algą ir užsitikrindami orią pensiją.“
Aišku, jog nesulauksi tokių žodžių – kaip ir šviežio kraujo.