Žvelgiant plačiau – baigiasi visas rinkimų ciklas, prasidėjęs savivaldos rinkimais. Dabar šalis be jokio atokvėpio žengs į naują politinio gyvenimo etapą.
Nors paskutiniai taškai bus sudėti tik naktį į pirmadienį, jau dabar galima sumuoti kai kuriuos rezultatus.
Tarkime, kaip vertinti Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) veiklą?
Ši institucija jau sulaukė nemažai kritikos, nes esą tęsia senąsias buvusio amžinojo vadovo Z.Vaigausko tradicijas būti lygiai švelni visiems bent kiek svarbesniems politikams ar jų partijoms, kai pernelyg laisvai elgiamasi su rinkimų įstatymais.
Aišku, VRK gali pasigirti, kad per šiuos rinkimus nebuvo itin didelio masto ar skandalingų pažeidimų, balsavimo organizavimo, balsų skaičiavimo duobių.
Tiesa, dar nežinia, kiek tai komisijos, o kiek pačių rinkimų dalyvių nuopelnas.
Be to, dar reikia sulaukti paskutinės rinkimų nakties.
Bet įvairių kuriozų ir sunkiai paaiškinamų incidentų būta.
Antai užsienio lietuviai tiek prieš pirmąjį, tiek prieš antrąjį prezidento rinkimų turą gavo neantspauduotų biuletenų, o kai kurie iš viso jų nesulaukė; Lietuvoje gyvenantis užsienietis gavo ne tik Europarlamento, bet ir prezidento rinkimų biuletenį; viena rinkėja buvo paskelbta mirusia; VRK buvo priversta stabdyti lipdukų su užrašu „Aš balsavau“ dalijimą, nes jie buvo pagaminti su rašybos klaida.
Prieš antrąjį prezidento rinkimų turą akis badė neatitiktis tarp VRK informacijos, kiek kandidatai turėtų išleisti ir, suprask, jau išleido pinigų savo kampanijoms, ir pačių varžovų bei agitaciją skelbiančių kanalų duomenų.
Rinkimų prievaizdai nemato jokios problemos, nes esą jie skelbia maksimalias galimas agitacijos kainas ir išlaidas, kurias vėliau patikslins.
Bet kaip orientuotis rinkėjams, ypač jei patys kandidatai vienas kitą kaltina neskaidrumu?
Vis dėlto kaip vertinti pačią rinkimų kampaniją? Politinės kovos, intrigų, tiesiogiai susijusių su rinkimais ir nutaikytų į juos, buvo daug. Tai natūralu.
Užtat oficialioji vajaus dalis – agitacija, reklama, kandidatų debatai – buvo pilkoka ir nuobodi. Tai galima pasakyti ir apie prezidento, ir Europarlamento rinkimus.
Pastarieji rinkimai apskritai liko šešėlyje.
Kaip ir turėjusi virti, bet iš esmės nevykusi diskusija apie tai, kokios Europos Sąjungos ateities labiausiai reikėtų tiek visam žemynui, tiek Lietuvai.
Šiek tiek ryškesni tonai tą pilkumą nudažė tik pastarąją savaitę, kai iki tol debatuose vienas kitą daugiausia glostę I.Šimonytė ir G.Nausėda ėmė vis aštriau kandžiotis, skaičiuodami vienas kito pinigus, taip pat dėl praeities veiklos.
Irgi natūralu. Petys į petį pirmajame ture finišavusiems pretendentams į prezidento postą žūtbūt reikėjo naujo postūmio prieš didįjį finalą.
Tačiau ar toks posūkis labai pagyvino kampaniją? Vargu.
Politikų (ir ne tik šių) kova ir iki tol buvo labiau grįsta asmeniškumais, už jų stovinčių politinių jėgų ar interesų grupių išskaičiavimais, o ne idėjų, programų ar vertybių skirtumais.
Dėl to daugeliui rinkėjų, ko gero, ir dabar nėra itin aišku, ko tikėtis valstybei, jei laimės vienas ar kitas finalininkas.
Verta pateikti dar vieną klausimą: ką šie rinkimai parodė apie mūsų politinės sistemos būklę ir galimas perspektyvas?
Šalies vadovė D.Grybauskaitė prieš kelias dienas džiūgavo, esą mums visiems labai pasisekė, kad antrajame prezidento rinkimų ture yra būtent šie kandidatai.
Kadenciją baigiančios prezidentės džiaugsmą nesunku suprasti – ji troško, kad valdančiųjų valstiečių kandidatas premjeras S.Skvernelis pralaimėtų jau pirmajame ture.
Tačiau kas dar, be valstiečių ir S.Skvernelio, negali pasidžiaugti „sėkme“ taip, kaip D.Grybauskaitė?
Aišku, pirmiausia partijos. Ne tik vadinamosios tradicinės, bet ir faktiškai visos. Šiuose rinkimuose jos toliau lieka politinėje nuošalėje.
Vienas rodiklių – partijų pasirinkimų ir apsisprendimų kadrilis, ką remti prezidento rinkimų antrajame ture, nuo kurio sukosi galva net joms pačioms.
Beveik visos jos savo paramą siūlė arba nesiūlė tik dėl to, kad atrodytų kuo svarbesnės rinkėjams per Europarlamento rinkimus.
Pirmajame prezidento rinkimų ture buvo vos trejetas tikrų partijų lyderių, bet jie liko toli nuo viršūnės. Tuo metu abu rinkimų finalininkai – nepartiniai, būtent tuo ir grindžiantys savo įvaizdį.
Netgi I.Šimonytė, jau daug metų esanti konservatorių komandoje, tokį populiarumą pelnė todėl, kad daugelio rinkėjų akyse sugebėjo nuo šios partijos atsiriboti.
Ką jau kalbėti apie G.Nausėdą, kuris į rinkimus atėjo apskritai ne iš politikos.
Faktas, jog mūsų partijos nesugeba išugdyti tokių veikėjų, kurie taptų nacionaliniais vedliais, badė akis jau prieš dešimt metų, kai prezidente tapo D.Grybauskaitė.
Beje, pati šalies vadovė tas partijas daugelį metų sistemingai niekino, tuo pati prisidėdama, kad jos smuktų vis giliau. Todėl šiuo metu pranašauti jų krizės pabaigą būtų per drąsu.
Žinoma, Lietuvos negalima laikyti kokia nors išsišokėle ar atsilikėle – juk daugelyje ir senųjų, ir naujųjų demokratijų vis dažniau į aukščiausius postus patenka žmonės, neturintys nieko bendra nei su partijomis, nei su politika.
Šiek tiek guodžia ir tai, kad Lietuvoje didesnės sėkmės kol kas nesulaukia radikalūs ar atvirai destruktyvūs veikėjai.
