Antai feisbuko burbulai, kuriuose burbuliavo I.Šimonytės palaikymo komanda, artėjant rinkimų kulminacijai buvo puošiami burbuliukais išdabintomis palaidinėmis ir kaklaskarėmis, nes favoritei patinka tokia apranga. Paskelbus rezultatus šis procesas stabtelėjo, tačiau iš paskyrų burbuliukai išnyks palengva, ne iš karto.
Laimėtoju pripažinus G.Nausėdą, jo palaikytojai savo burbuluose trumpai dar paburbuliavo, kad konservatorių statytinė nepraslydo, ir pamažu jau pamiršta šį priešrinkiminį šūkį. Dabar galės pūsti nepriklausomo, savarankiško, išsilavinusio šalies vadovo burbulą. Bent jau penkerius metus tai tikrai.
Sudėtingiau su valstiečių burbulu, kuris per 2016-ųjų Seimo rinkimus išsipūtė nelyg kubile rauginama duona, tad liko tik pašauti į krosnį, kepti ir visiems padalyti, kad būtų sotūs.
Tik kažkodėl to burbulinio ragaišio arba kažkam pristigo, arba skonis pasirodė sprangokas.
Nes bandymas užminkyti dar vieną panašų prieš prezidento ir Europos Parlamento rinkimus nelabai pavyko, kad ir kaip buvo užtikrintas vyriausiasis kepėjas. Kita vertus, gal šįmečių rinkimų burbulą pernelyg stipriai savo sportiškais plaučiais pūstelėjo į šios partijos sąrašą patekęs Š.Marčiulionis, taip nuvaikęs ir už jo išsirikiavusius kitus kandidatus, ir pačius rinkėjus.
O štai koalicijos Seime partneriams „socdemdarbiečiams“ smarvės akivaizdžiai pristigo – gal kaltas jų vedlio G.Kirkilo potraukis prie pypkutės? Atrodo, kariauna neprasta – čia ir R.Šalaševičiūtė, ir J.Bernatonis, ir A.Palionis, ir I.Šiaulienė, ir netgi pats A.Skardžius. Prieš kokį dešimtmetį būtų atrodžiusi kaip svajonių komanda, o dabar štai tokioms ambicingoms asmenybėms tenka dalytis mažiau kaip 30 tūkstančių rinkėjų balsų ir nulį mandatų Europos Parlamente. Daug mažiau nei vienas V.Uspaskichas.
Dalgiu per „socdemdarbiečių“ (kaip ir „tvarkiečių“, pašalinto širdžių prezidento R.Pakso ar seniai pamiršto A.Paulausko) burbuliukus prasinešė ir Aušros Maldeikienės traukinys, už viso labo 4,1 tūkstančio eurų nugabenęs šią žodžio kišenėje neieškančią ekonomistę tiesiai į Briuselį. Žinant jos būdą, gali ir ten pūstelėti taip, kad apie Lietuvą ims kalbėti visa Europa.
Tuo metu ultrapatriotais vadinamų veikėjų, susibūrusių po profesoriaus V.Radžvilo skvernu, balsas ir toliau bus girdimas tik lietuviškame feisbuko burbulėlyje. Kaip ir A.Guogos bei jį priglaudusios Centro partijos, nors šis veikėjas, žinant jo būdą, ateityje dar gali užsiimti muilo burbulų pūtimu.
Vis dėlto yra šalies politinės fizikos laukuose stabilių ir bent kol kas nekintančių burbulų. Vienas tokių net asfaltbetoninis. Neseniai teko lankytis viename kaime Vilniaus rajone – kaip džiaugėsi vietos gyventojai, kai į pagrindinę gatvę atvažiavo vilkikai su kelio tiesimo technika, kuri ėmė čia kloti asfaltą. Tik neilgai, nes pusdienį pasisukioję ir kelis metrus pakloję kelininkai išdundėjo į gretimą kaimelį.
Apstulbusiems atvykėliams vietiniai aiškino, kad taip čia vyksta jau daugybę metų, – nutiesia kelis metrus, ir lauk kitų rinkimų. Ir grožėkis V.Tomaševskio atvaizdais ištapetuota kaimo skelbimų lenta (lygiai aštuoni tokie pat plakatai ir jokio konkurento nuotraukos!).
Žiūrėk, dar kelios kadencijos Europos Parlamente, ir pagrindinės šių kaimų gatvės bus išasfaltuotos, provincija jau darysis nebe provincija, kaip dainavo šviesaus atminimo V.Kernagis, tik visiškai neaišku, ar žmonės pradės galvoti ne periferiškai.
Bet tvirčiausiame burbule įkalinti konservatoriai. Na, laimėjo šįkart Europos Parlamente daugiausia – net tris mandatus, tačiau jokių šansų šoktelėti aukščiau.
Kodėl? Atsakymo galima ieškoti toje pačioje provincijoje, nes jos kolchozus V.Landsbergis sugriovė.
Gali nertis iš kailio, bet iš šio burbulo, smarkiai ribojančio galimybes kiekvienuose rinkimuose, niekaip nepabėgsi.
Kol šios partijos viršūnėje bus bent vieno Landsbergio pavardė arba neišmirs paskutiniai kolchozus menantys rinkėjai. Įdomiausia, kas trauks ilgiau.
