Įspūdis visiškai kitoks – pranešimas blankus, dvelkiantis lediniu šalčiu, netgi trumpiausias iš visų dešimties jos skaitytų Seime. Atrodytų, atsisveikindama prezidentė neturi ko pasakyti tautai.
Jungtinės Karalystės premjerė Th.May neseniai perskaitė atsistatydinimo pareiškimą ir, dėkodama britams už jai suteiktą garbę kiek jėgos leidžia dirbti mylimai tėvynei, apsiašarojo.
Dėl ašarų netrūko pašaipų – politikoje nėra vietos gailesčiui. Bet tai buvo gyvo žmogaus, o ne politiko klono kalba.
Aišku, Lietuva per dešimtmetį galėjo įsitikinti, kad nėra ko ir laukti iš D.Grybauskaitės jausmingumo – tai būtų jau ne ji, o kita asmenybė.
Vis dėlto atsisveikinimo kalbą būtų natūralu papildyti žmogiška šiluma dvelkiančiais posakiais, suteikti jai emocingumo. Jei prezidentė pati nesugeba taip sudėlioti minčių, yra kalbų rašytojai. Bet, matyt, D.Grybauskaitei to nereikia. Perfrazuojant Lietuvos banko vadovo V.Vasiliausko žodžius, jausmai – ne jos pasaulio dalis.
Aišku, Lietuva gali apsieiti ir be prezidentės jausmų, tai mažiausia bėda. Blogiau, kad į politinio testamento statusą pretenduojantis paskutinis jos metinis pranešimas tuščias ir minties požiūriu.
Juk dominavo D.Grybauskaitės gėrėjimasis savimi ir savigyra, net kai ji vardijo Lietuvos pasiekimus, atrodė, kad kalba apie save.
Prezidentė tarsi tęsia paminklo sau statybas, pradėtas jos patarėjos D.Ulbinaitės į pasaulinės politikos olimpą ją keliančia knyga „Nustokim krūpčiot“ ir pagal tą patį kurpalį sukurtu filmu „Valstybės paslaptis“.
Žinoma, D.Grybauskaitės valdymo dešimtmetį, kaip sako jos pirmtakas V.Adamkus, geriau vertinti per laiko atstumą, tada bus daug geriau matyti, ką ji padarė ar pridarė, ko geriau apskritai nebūtų dariusi.
Bet šalies vadovė praleido progą atviriau, jautriau prabilti amžininkams – kaip buvo įkalinusi save savotiškame Prezidentūros dramblio kaulo bokšte, taip ir liko, kaip ir tai, kad savo – politikės – likimą susiejo su specialiosiomis tarnybomis, vykdydama pasirinktinę jai neįtinkančių Lietuvos žmonių medžioklę ir taip supriešindama visuomenę.
Gal tai ir trukdė D.Grybauskaitei regėti realaus pasaulio spalvas? Paskutinis metinis pranešimas palieka keistą įspūdį – prezidentė kalbėdama tarsi žvelgia į veidrodį, bet nemato savęs, o išvysta S.Skvernelį ar R.Karbauskį.
Valstiečių vedlys gana taikliai ironizavo, kad iš prezidentės išgirdo mažai kritikos valdantiesiems ir daug savikritikos.
Pasigilinus į pranešimo žodžius, drąsiai galima taip apsukti jos atakų taikinį ir nesuklysti.
Gal pirmiausia sau prezidentė turėtų taikyti kad ir tokį minties perlą: „Kai politika susmulkėja iki primityvaus kritikų persekiojimo, kai politinę kultūrą pakeičia raumenų demonstravimas, kai žmonės ignoruojami, o oponentai šantažuojami, – konstruktyvus darbas tampa neįmanomas.“
Argi ne D.Grybauskaitė mojavo specialiųjų tarnybų slaptomis pažymomis, kai siekė išbrokuoti būrį viceministrų arba neleisti ministru paskirti Seimo pirmininko pareigoms tikusio V.Gedvilo? Panašių atvejų tiek, kad ir jaučio odos negana viskam suguldyti.
Kad ir ką sakytų prezidentės liaupsintojai, jai suteiktą teisę skirti teisėsaugos vadovus D.Grybauskaitė pavertė svarbiausiu savo įtakos švietalu, kuriuo naudodamasi vertė kitas valdžios institucijas ir politikus paklusti jos valiai.
Net D.Grybauskaitę aukštinanti knyga pavadinta „Nustokim krūpčiot“ – užuomina, kaip nuo pirmųjų prezidentavimo dienų ji kūrė valdžios žmones turėjusį bauginti įvaizdį. Ji mėgaudamasi pasakojo apie pas ją iškviestų pareigūnų drebančias rankas ir rengė puikybe bei provincialiu skoniu dvelkiančius anglų kalbos egzaminus kandidatams į ministrus.
Net sunku suprasti, kam D.Grybauskaitei reikėjo taip dažnai žeminti jai kažkuo neįtikusius politikus. Gal trypiant kitus tikėtasi, kad pavyks pačiai aukščiau pasistiebti?
Bet tai rodo ne jos stiprybę, o tik silpnumą, slepiamą pažeidžiamumą, psichologinius kompleksus.
Dvilypumu persunktas ir prezidentės metinis pranešimas. Ji ragino siekti Astravo atominės elektrinės uždarymo nesileidžiant į jokius kompromisus su Minsku, nors statybų pradžioje pati tyliai stebėjo šį procesą, tarsi specialiai kenkdama Lietuvos ateičiai.
Jau per vėlu mosikuoti kumščiais, kai Astravo atominis traukinys jau nuvažiavęs. Reikėjo tartis su baltarusiais neprasidėjus statyboms. Kita vertus, Minskas susiviliojo rusų siūlymais, kai lietuviai sužlugdė savos atominės elektrinės projektą, o jį turėjusią įgyvendinti bendrovę LEO LT itin uoliai skandino ir pati D.Grybauskaitė, nieko nesiūlydama mainais.
Šalies vadovė su patosu kalbėjo, kad turime išlikti Laisvės varpu, pabrėžė žodžio laisvės svarbą. Teisingos jos pastabos, kad kritikai nepakanti valdžia mielai užmautų apynasrį žiniasklaidai – ji suskaičiavo, kad dabartiniai valdantieji jau 10 kartų kėsinosi apriboti žurnalistų darbą.
Žiniasklaidą mėgina spausti visos valdžios, ši – ne išimtis. D.Grybauskaitė kartą kitą vetavo žodžio laisvei pavojų keliančias įstatymo pataisas, bet iš prezidento pirmiausia laukiama asmeninio pavyzdžio, kaip reikia bendrauti su žurnalistais.
V.Adamkus visada jiems buvo atviras. Visiškai priešingai elgėsi D.Grybauskaitė. Ji atsitvėrė nuo žurnalistų, nepakęsdavo nesuderintų klausimų ir prisileisdavo tik būrelį jos pačios išrinktųjų, kuriuos tarsi papirkinėjo savo dėmesiu ar valstybiniais apdovanojimais.
Tokia laikysena ir neleido D.Grybauskaitei jausti, kuo gyvena šalis, o tai puikiai įrodo jos paskutinis metinis pranešimas – ji nematė reikalo pabrėžti didžiausių skaudulių – emigracijos, skurdo, socialinės atskirties.
