Tie vyrai su šūkiu „Vienas vardas – Lietuva“ penkiuose žemynuose, 19-oje šalių kvietė burtis lietuvių bendruomenes ir visiems vienu metu švęsti neeilinę savo šalies šventę.
Devynis mėnesius jachta „Ambersail“, kurioje plazdėjo ne tik trispalvė, bet ir kapitonams įteikta Lietuvos prezidento vėliava, skrodė pasaulio vandenynus.
Tai buvo 200 parų ant vandens, o iš viso – 274 dienos ir naktys. Jachta išmatavo 37 tūkst. jūrmylių (68,5 tūkst. km), aplankė penkis žemynus – Europą, Afriką, Australiją (su Okeanijos salynui priklausančia Naująja Zelandija), Pietų Ameriką ir Šiaurės Ameriką.
Tie 120 buriuotojų kelionėje aplink pasaulį ne tik vykdė misiją paskelbti tautoms ir tautiečiams apie Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį. Tuometis Lietuvos vadovas Valdas Adamkus kapitonams įteikė 25 laiškus, skirtus lietuvių bendruomenėms visame pasaulyje.
Tie buriuotojai sutelkė po Žemę pasklidusius lietuvius, o mes tapome vienintelė tauta pasaulyje, kasmet tą pačią dieną tuo pat metu giedanti savo himną. Tad ir šiemet liepos 6-ąją 21 valandą vietos laiku jį giedos viso pasaulio lietuviai.
Tai buvo nuotykių ir įspūdžių kupina kelionė aplink pasaulį, nuspalvinta jaudinančių susitikimų su kituose kraštuose gyvenančiais lietuviais. Šią buriuotojų kelionę aprašė „Lietuvos ryto“ korespondentė Eglė Šilinskaitė-Puškorė. Pateikiame jos tekstų ištraukas iš „Tūkstantmečio odisėjos“ albumo.
* * *
VII etapas. „TŪKSTANTMEČIO ODISĖJOS“ PUSMETIS VANDENYNE – PRAGARAS AR ROJUS?
Santosas–Junjono sala–Martinikos sala–Majamis. Kapitonas Raimondas Šiugždinis. 2009 03 11–04 08. Nuplauktos 5 599 jūrmylės. Aplankyta Majamio lietuvių bendruomenė.
Kapitonas Raimondas Šiugždinis nepaliko jachtos, kai ši Brazilijoje sustojo išleisti plaukusiųjų kapitonų etape. Septintosios įgulos, kuriai vadovavo R. Šiugždinis, tikslas buvo sujungti Pietų Amerikos ir Šiaurės Amerikos krantus.
„Ambersail“ kertes tituluotas kapitonas išlandžiojo dar plaukdamas aplink Horną, vėliau – La Plata ir Atlantu San Paulo link.
R. Šiugždinis jau žinojo visus jachtos, kuri artimiausias savaites bus ne tik jo, bet ir jo įgulos namais, įgeidžius, apie kuriuos informavo ir savo vyrus.
* * *
„Po to, kai Andrius išvirė sriubytės, nors ji ir neįstengė visiškai sušildyti po drėgnais neperšlampamais drabužiais sustirusių kūnų, apėmė jausmas, kad rytojus bus kitoks.
Kažkas dar pasakė, kad tik tuo kol kas ir galime pasiguosti. Nuojauta neapgavo. Pirmieji ryto saulės spinduliai dar nebuvo itin kaitrūs, bet vos įdienojus vėjas ir bangos aprimo. Nejučiomis visa įgula ėmė bruzdėti.
Didžiausias malonumas po penkių dienų plaukimo – nusiprausti specialiu šampūnu ir sūriu vandenyno vandeniu. Vėliau vandens procedūras pratęsėme su prakaitu permirkusiais ir į skalbti skirtus maišus sukištais drabužiais.“
Iš jachtos dienoraščio. Audrius Murauskas
Jo stichija – varžytis. Bet kur, bet kada, su bet kuo. Pasaulio ir triskart Europos čempionui R. Šiugždiniui nepatinka ramūs poilsiniai pasiplaukiojimai, todėl monotoniškas variklio papsėjimas – bu, bu, bu, bu, bu – turėjo vesti iš proto. „Nevedė, – šviesiaplaukę galvą purto R. Šiugždinis. – Mes vis tiek lenktyniavome – su laiku.“
Jo įgulai didžiausias iššūkis buvo štilis: kai saulė svilina taip, kad išprotėti galima, o variklis dieną naktį nenustoja zyzti.
Lyg to būtų maža, kuro bakai nuolat užsikimšdavo, todėl Aidas su Linkumi sauna tapusioje kajutėje vis kišo rankas į dvokiantį baką, kad išvaduotų šį nuo apnašų.
Apie maisto gaminimą viduje niekas net negalvojo – ne tik dėl to, kad kajutėje, kur oro temperatūra perkopė pusšimtį laipsnių, buvo neįmanoma ištverti. Brazilijoje nepavyko rasti jachtos virtuvei tinkamų degiklių, todėl valgis buvo ruošiamas viršuje – ant denio.
Procesas paprastas: po apačia metalinis puodas, jei netyčia apsidegintum rankas, vienas laiko degiklį, kitas – puodą su virimui skirtu vandeniu. Keliskart taip net kompoto pavyko išsivirti!
Valgyti apskritai nesinorėjo – tokioje kaitroje labiausiai ėjo tik sumuštiniai ir košės.
Atsivežtų knygų puslapiai prigulus po burėmis tirpte tirpo, bet vis tiek buvo nuobodu. Užmušti laikui – karimasis į stiebą. Iš 26 m aukščio, rodos, atsiverdavo visas pasaulis!
* * *
„Po savaitę trukusio štilio, perplaukus pusiaują, pagaliau pūstelėjo vėjas. Vidutinis jo greitis – apie 16–18 mazgų. Gūsiais – net iki 27. Pagaliau bus galima rimtai paburiuoti!
Surasti sausą vietelę darosi vis sunkiau: vos tik įsitaisai poilsio minutei, vandenynas iškart pasveikina sūriais purslais, o kartais nepagaili ir kelių kibirų už kaklo.
Jachtos viduje situacija pablogėjo. Bangoms liejantis ant denio, visos angos, per kurias oras patekdavo į vidų, uždarytos. Vos tik įsliuogi į gultą, apsipili prakaitu. Gerai, kad būni ganėtinai išvargęs – kitaip turbūt nepavyktų užmigti.
Įgulos nuotaika, nepaisant sudėtingų sąlygų, yra pakili. Džiaugiamės kiekvienos pamainos nuplaukto atstumo rekordais. Per parą dabar įveikiame net ir po 300 jūrmylių.“
Iš jachtos dienoraščio. Audrius Murauskas
* * *
Pūstelėjus bakštagui – maždaug 150 laipsnių vėjui į jachtos korpusą – „Ambersail“ atgijo. Vairininkai keitė vienas kitą lyg žaidėjų penketai per ledo ritulio varžybas – nė vienas nenorėjo būti paprastas keleivis.
Pamainos varžėsi tarpusavyje, kuri nuplauks daugiau. Jūrmylė – per keturias minutes, todėl keičiantis pamainoms budėjimo laikas buvo skaičiuojamas sekundės tikslumu. Kad tik varžovai neįgytų pranašumo!
R. Šiugždinis nebūtų tapęs pasaulio čempionu, jei nežinotų, kaip iš jachtos išspausti viską, kas įmanoma. Todėl niekas ir nesistebėjo, kai nugalėtoja paskelbta kapitono pamaina, įveikusi 61 jūrmylę.
Štilyje tik gailiai inkštusi sportinė „Ambersail“ ėmė dūsauti ir net rėkti – tarsi nuo ilgo bėgimo pailsęs žirgas. Vaikštant po denį, prie virvių prisegti saugos diržai barškėjo lyg per akmenis velkama šuns grandinė.
Miegančiuosius gelbėjo ausų kamštukai, o budinčiųjų dopingas buvo vėjas – stiprus ir palankus.
* * *
„Obuoliai jachtoje pasibaigė po trijų dienų. Geriamasis vanduo – po septynių, todėl tenkinamės išgėlintu vandenyno vandeniu, kurio skonis – labai savotiškas. Jau po pirmosios savaitės mūsų kuklaus stalo nebepuošė ir daržovės. Vakar košei išpylėme paskutinį pakelį pieno.
Maisto kaip ir netrūksta, konservų atsargos leistų nuplaukti dar ne vieną jūrmylę, bet visavertiškiau maitintis jau būtų kebloka.
Dujų maistui gaminti liko vos keli balionėliai. Dyzelinio kuro atsargos taip pat baigiasi, o dyzelis mums gyvybiškai reikalingas vandens gėlintuvui bei elektros generatoriui.
Dyzelį pradėjus taupyti, nuspręsta praustis tik jūros vandeniu. Išskalbtų drabužių taip pat negalime perskalauti gėlu vandeniu. Džiugina tik tai, kad artėjame prie Karibų salų, kur atsargas turėtume papildyti.
Įgulos nariai, išgirdę apie planus stabtelėti artimiausioje saloje, labai pradžiugo. Visų akys sužibo. Jie jau septyniolika dienų nematė žemės. Pasigirdo fantazijų apie kepsnius, salotas, apsiprausimą gėlu vandeniu.“
Iš jachtos dienoraščio. Audrius Murauskas
* * *
Sustojimas Junjono saloje nebuvo numatytas, bet artėjant prie Martinikos, kurioje reikėjo pasikeisti jachtos sraigtą ir papildyti atsargas, paaiškėjo, kad savaitgalį joje niekas nedirba.
Kranto komanda palaukti pasiūlė Junjone – dieviško grožio paplūdimiais garsėjančioje Karibų saloje. Net Linkus, paprastai nenoriai išlipantis iš jachtos, krykštavo lyg vaikas, vartydamasis baltutėliame smėlyje ir žaisdamas su krabais ir vėžliais.
Išlipti norėjo visi, nes kojos jau buvo pasiilgusios tvirtos žemės. Tas vakaras visiems buvo šventė – su kepsniais ir putojančiu alumi. O išaušus – net patys iš to kvatojo – visi vėl sėdėjo laive, tik samdytame, turistiniame, kuriuo plaukė pažiūrėti povandeninio pasaulio.
* * *
„Diena Martinikoje mums buvo itin darbinga. Vieni rūpinosi galimybėmis pakeisti jachtos sraigtą, kiti ieškojo dujų maistui ruošti, treti patraukė į prekybos centrą apsirūpinti trūkstamais maisto produktais.
Kai iki jachtos partempėme tris didelius vežimus maisto, buvusieji laive juokavo, kad kitą sykį į parduotuvę siųs ne tokius alkanus, nes, atrodė, pripirkome gerokai per daug.
Dujų pirkliams irgi pavyko. Dabar dujų užteks ne tik mums.
Prasčiausiai sekėsi ieškoti tinkamos vietos jachtos remontui. Iki vėlyvo vakaro vis dar buvo neaišku, ar yra keltuvai, ar „Ambersail“ tinka uosto gylis.
Tikėjomės, kad ryte aiškumo bus daugiau. Deja, iš Martinikos teko išplaukti taip ir nesuremontavus sraigto. Visą dieną dirbome tik mes. Vietiniai daugiau maitino pažadais, nei realiai kažką darė.
Nors iki etapo pabaigos dar – visa savaitė, daugelis jau gyvena „lagaminų“ nuotaikomis. Vis dažniau pasigirsta kalbų apie namus, apie laukiančią šeimą, apie tėvo pasiilgusius vaikučius.“
Iš jachtos dienoraščio. Audrius Murauskas
* * *
„Naktį pasigirdo keistas garsas, o laivas ėmė virpėti. Per iliuminatorius kylyje ir vairo plunksnoje pažeidimų ar prikibusių daiktų nesimatė.
Išaušus nuspręsta sustabdyti laivą ir pasižvalgyti po juo. Nerti patikėta Regiui, kuris prisirišo saugos virvę, užsidėjo nardymo reikmenis ir šoktelėjo iš jachtos.
Paniręs kelis kartus, Regis nieko įtartina nepastebėjo. Apžiūrėjo kylį, vairo plunksną, patikrino, ar nekliba sraigtas. Ėmus plaukti, naktį atsiradę garsai dingo. Tikriausiai buvo užkibęs žolių pluoštelis, kuris, laivui sustojus, pats ir atkibo.
Vakarienė buvo itin iškilminga. Dar sykį peržiūrėję maisto atsargas, radome pakelį sausainių, dėžutę konservuotų ananasų ir plytelę šokolado, iš kurių pasigaminome nuostabius pyragaičius. Nepaprastai progai – šiandien sukako pusė metų, kai iš Klaipėdos išlydėta jachta „Ambersail“.
Iš jachtos dienoraščio. Audrius Murauskas
* * *
Artėjant Majamiui, pasisekė žvejams. Kai ėmė zvimbti Regimanto Buožiaus meškerės ritė, net kilo mintis, kad kabliukas užkibo kažkur dugne, nes jachta buvo priartėjusi prie seklumos.
Kai jau buvo nuspręsta pjauti valą, nes ritės stabdys jo nebelaikė, Linkus apsimovė pirštinę ir pabandė sulaikyti ranka. Valas sustojo, o žvejys ėmė džiūgauti.
Netrukus iš vandenyno išniro didžiulė besipriešinančio gruperio galva. Tokio monstro jachtoje iki tol nebuvo!
* * *
„Paskutinę parą vandenynas įgulai neleido atsipalaiduoti. Vėjas į nosį pūtė iki 37 mazgų. Jachta vandenyne atrodė kaip mažas šapelis. Laivas nuo bangos šoktelėdavo taip, kad net pakildavo į orą, o leisdamasis žemyn tėkšdavosi su tokia jėga, kad vos pavykdavo išsilaikyti ant kojų.
Jachta nuo perkrovos traškėjo, cypė, bumbsėjo.
Miegoti tokiomis sąlygomis gulte buvo beveik neįmanoma, todėl dauguma įgulos buvo ant denio. Pakeisti priekinę burę, kai laivas šokinėja nuo bangos ant bangos, nyra į bangą ir vėl iškyla, buvo labai sudėtinga.
Įgula sušuko: „Misija įvykdyta.“ Bet... Neperšokęs griovio nesakyk „op“. Jachtai su 4 metrų grimzle nebuvo taip paprasta priplaukti prie uosto – likus apie 100 metrų, įstrigome ant seklumos.
Pripūtėme valtelę, prie bojos pririšome virvę ir ją tempdami sugebėjome laivą išlaisvinti. Per dvi valandas, tris kartus strigtelėję ant seklumos, pagaliau prisišvartavome uoste.“
Iš jachtos dienoraščio. Audrius Murauskas
* * *
O krante – vėl glėbesčiavimasis su laukiančiais. Nors lietuvių Majamyje nėra daug, kai kurie jų nepatingėjo atvykti iš kito Floridos krašto.
