Tie vyrai su šūkiu „Vienas vardas – Lietuva“ penkiuose žemynuose, 19-oje šalių kvietė burtis lietuvių bendruomenes ir visiems vienu metu švęsti neeilinę savo šalies šventę.
Devynis mėnesius jachta „Ambersail“, kurioje plazdėjo ne tik trispalvė, bet ir kapitonams įteikta Lietuvos prezidento vėliava, skrodė pasaulio vandenynus.
Tai buvo 200 parų ant vandens, o iš viso – 274 dienos ir naktys. Jachta išmatavo 37 tūkst. jūrmylių (68,5 tūkst. km), aplankė penkis žemynus – Europą, Afriką, Australiją (su Okeanijos salynui priklausančia Naująja Zelandija), Pietų Ameriką ir Šiaurės Ameriką.
Tie 120 buriuotojų kelionėje aplink pasaulį ne tik vykdė misiją paskelbti tautoms ir tautiečiams apie Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį. Tuometis Lietuvos vadovas Valdas Adamkus kapitonams įteikė 25 laiškus, skirtus lietuvių bendruomenėms visame pasaulyje.
Tie buriuotojai sutelkė po Žemę pasklidusius lietuvius, o mes tapome vienintelė tauta pasaulyje, kasmet tą pačią dieną tuo pat metu giedanti savo himną. Tad ir šiemet liepos 6-ąją 21 valandą vietos laiku jį giedos viso pasaulio lietuviai.
Tai buvo nuotykių ir įspūdžių kupina kelionė aplink pasaulį, nuspalvinta jaudinančių susitikimų su kituose kraštuose gyvenančiais lietuviais. Šią buriuotojų kelionę aprašė „Lietuvos ryto“ korespondentė Eglė Šilinskaitė-Puškorė. Pateikiame jos tekstų ištraukas iš „Tūkstantmečio odisėjos“ albumo.
* * *
VIII etapas ŠIAURĖS AMERIKA – KODAS TRISPALVĖ
Majamis–Niujorkas–Bostonas–Halifaksas. Kapitonas Linas Tamkvaitis. 2009 04 10–25. Nuplauktos 1 858 jūrmylės. Aplankytos Niujorko, Bostono, Kanados lietuvių bendruomenės.
Viena didžiausių katalikų švenčių – Kristaus prisikėlimas – jachtoje irgi nebuvo pamiršta. Tradicinėmis šv. Velykomis su margučiais prasidėjo įgulos kelionė Šiaurės Amerikos pakrante.
„Kadangi mūsų įguloje neatsirado kitatikių, tai mes pasitarėme, o kapitonas nusprendė Velykas atšvęsti pagal visus papročius.
Reikia paaiškinti, kad kapitonas laive yra pirmas asmuo po Dievo, jau po jo – visi kiti.
Bėda tik ta, kad per visus rūpesčius pamiršome į jachtą pasiimti dažų, o kur jų rasi Atlanto vandenyne?
Kadangi kapitono žodis laive – įstatymas, nusprendėme kiaušinius marginti po ranka pasitaikiusiomis priemonėmis, panaudodami seną gerą bobučių metodą – svogūnų lukštais apdėtus kiaušinius įvynioti į marlę.
Šis darbas patikėtas man, laivo gydytojui, kaip turinčiam didžiausią darbo su tvarsčiais patirtį.
Dažymo metodas paprastas: paimi kiaušinį iš dėžutės su užrašu „Florida eggs“, nulupi menką lukštą nuo amerikietiško svogūno, uždedi jį ant kiaušinio ir viską įvynioji į lietuvišką medicininį tvarstį.
Viską darai labai atsakingai, panaudodamas visas desmurgijos (mokslas apie tvarstymą) žinias. Kajutėje karšta kaip pirtyje, pučia apie 20 mazgų stiprumo beidevindas, jachtos greitis apie 12–15 mazgų, o kūnas su kiekvienu krestelėjimu skaičiuoja bangas.
Taip nudažyti du tuzinai kiaušinių ir nė vienas jų per šį procesą nenukentėjo.
Margučių spalva visiškai atitiko jachtos „Ambersail“ korpuso spalvą, kuo liko patenkinta visa įgula.
Paskui susirinkome kokpite, kapitonas pasakė sveikinimo kalbą, pažaidėme velykinį lietuvių liaudies žaidimą – daužėmės margučiais. Dalyvavo net bocmanas Linkus, kuris šiaip kiaušinių nevalgo.
Po įnirtingo daužymosi paaiškėjo, kad kiečiausias margutis kliuvo vairininkui Linui Baubliui.“
Iš jachtos dienoraščio. Darius Jauniškis
* * *
Balto smėlio paplūdimiais, skaidriu vandeniu ir kaitria saule garsėjantis Majamis į Atlantą juos išlydėjo 25 laipsnių šiluma. Artėjant prie Niujorko, šaltėjo ir vanduo, ir oras.
Beveik porą mėnesių šiltuose kraštuose buriavęs Linkus, kaip rašė viename retų ir lakoniškų savo laiškų, atsiprašė pirštinių ir kepurės, kurie buvo nukišti į tolimiausią jachtos kampą.
Oro temperatūra, palyginti su Majamiu, krito beveik dviem dešimtimis laipsnių, jachtą ir ant jos esančiuosius taškė bangos, o prieš pat JAV pramogų sostine vadinamą Niujorką dar ėmė pilti lietus.
Tas šaltis, rodės, gėlė iki kaulų smegenų, todėl norėjosi kuo greičiau pasiekti uostą, ir „Ambersail“ į Niujorką atplaukė per anksti. Bet prestižinė North Cove prieplauka pačioje miesto širdyje – Manhatane – vis dėlto priėmė.
Niujorko prieigose juos pasitiko moteris, iškeltoje rankoje laikanti fakelą, – Laisvės statula. Simboliška, kad už laisvę ilgai kovoję lietuviai jau atšventė šalies vardo tūkstantmetį.
Pati jachta prisišvartavo šalia kito miesto simbolio – 2001 metais per rugsėjo 11-osios teroristų išpuolius sugriautų, bet jau atstatinėjamų bokštų dvynių.
Šalia – Amerikos vertybinių popierių birža, Volstritas – Niujorko finansų pasaulio arterija, tolumoje boluoja „Empire State Building“ – po bokštų dvynių griūties vėl aukščiausiu Niujorke tapusio pastato – kupolas.
Profesionaliam buriuotojui Dennisui Conneriui priklausančią North Cove prieplauką vietiniai dar vadina „Monaco on the Hudson“ – Monakas prie Hadsono upės. Čia milžiniškas savo jachtas švartuoja pasaulio turtingieji ir galingieji, nes Žemėje sunku rasti prestižiškesnę vietą.
Dieną naktį nemiegančiame milijoniniame Niujorke apstu pramogų, tačiau nuolat skubantys, visada stilingi niujorkiečiai bent trumpam stabtelėdavo paspoksoti į „Ambersail“, ant kurios stiebo sulig daugiaaukščiu plazdėjo įspūdingo dydžio trispalvė.
Ten pat, Niujorko širdyje Manhatane, kelios dešimtys lietuvių – pokario išeivių ir neseniai į pažadėtąją žemę atvykusio jaunimo virpėdami iš jaudulio giedojo „Tautišką giesmę“. Su visais lietuviškai traukė ir juodaodė mergaitė ant baltaodžių įtėvių rankų.
Ne mažiau jaudino ir susitikimas su lietuviais Vašingtone, kur sukumpęs senukas, tėvynę palikęs prieš pusšimtį metų ir per tą laiką neturėjęs galimybės ją aplankyti, prašė bent prisiliesti prie atvykėlių iš jam šventos žemės.
Dar buvo priėmimai Jungtinių Tautų būstinėje Niujorke ir „National Geographic“ centre Vašingtone, buvo daug kalbų ir sveikinimų tiems, kurie išdrįso visam pasauliui garsiai pareikšti, kad mūsų šaliai – tūkstantis metų.
„Jūsų įkvepianti misija kelia susižavėjimą ir suvienija viso pasaulio lietuvius. Valstybė, turinti priėjimą prie jūros, niekada nebūna maža. Jūs, „Tūkstantmečio odisėjos“ dalyviai, parodėte, kokia didelė yra Lietuva“, – iš diplomatų lūpų Vašingtone nuskambėję žodžiai dar labiau pakurstė tautiškumą.
Tą tautiškumą ir pasididžiavimą savo misija bei savo šalimi kurstė ir „National Geographic“ atstovų pagyros. Legendinis per šimtą metų skaičiuojantis žurnalas apie geografiją, gamtą, istoriją, mokslą kaip tik rengėsi kelionei į Lietuvą, o „Tūkstantmečio odisėjos“ buriuotojų viešnagė tik patvirtino: jie irgi prisideda prie istorijos rašymo.
* * *
Į Bostoną jie ketino plaukti aplink Menkių kyšulį, tačiau niujorkiečiai buriuotojai pasiūlė sutaupyti 140 jūrmylių ir traukti tiesiai – per dirbtinį Menkių kanalą.
Dėl aplink kyšulį esančių seklumų „Ambersail“ būtų turėjusi plaukti gilyn į Atlantą, daryti lanką ir tik tada pasiektų Bostoną. Plaukti per kanalą buvo paprasčiau, nors reikėjo tiksliai apskaičiuoti dėl potvynio ir atoslūgio susidarančias sroves, kad šios negrąžintų jachtos į vandenyną.
Susitikimas su Bostono lietuviais vėl buvo kitoks. Šįsyk teatralizuotas – buriuotojus pasitiko ir keturios karalienės. Morta, Barbora, Kotryna ir Bona simbolizavo tam tikrą Lietuvos istorijos paveldą.
* * *
„30 jūrmylių į šiaurę nuo Bostono yra vietos, kuriose maitinasi banginiai. Reklaminiai lankstinukai skelbia, kad tikimybė ten pamatyti banginį – 100 procentų. Deja, kad ir kaip atidžiai dairėmės, nepasirodė nė vienas banginis. Gal pietauti jiems buvo per anksti?
Padvelkė nestiprus, bet mums palankus vėjas. Per parą nuplaukėme kiek daugiau nei 200 jūrmylių, iki mūsų tikslo – Halifakso – dar tiek pat.
Virėjų pareigų ėmėsi Giedrius ir Darius. Vakar jie visus pavaišino tikrais amerikietiškais mėsainiais, o šiandien planuoja iškepti didkepsnį. Deja, kai kam nėra apetito – jūrligė nugalėjo.“
Iš jachtos dienoraščio. Svajūnas Juška
* * *
Prie viryklės kambuze stovėjo ir puikus kulinaras Linas Tamkvaitis. Jachtos kapitono netrikdė virėjo pareigos. Tiesa, šįsyk „flambe“ – ant atviros ugnies keptos mėsos – jis neruošė, kaip tai darė plaukdamas šeštajame odisėjos etape, bet įgulą pradžiugino plovu.
Prie viryklės, beje, stovėjo visi. Dar kelionės pradžioje įgula pasitarė, o kapitonas nusprendė, kad maistą pasikeisdama ruoš kiekviena pamaina.
* * *
„Atlantas nenorėjo mūsų paleisti, tačiau gausios kasdienės aukos ir maldos, matyt, padėjo. Visą kelią lydėjo palankūs, bet mūsų jachtai silpnoki vėjai, todėl buvome priversti laviruoti pavėjui.
Taip plaukiant, „Ambersail“ siūbuoja blaškoma bangų, burės plakasi ir greitis sumažėja. Jūrlapyje mūsų nuplauktas kelias primena kreivus pjūklo dantis. Plaukiant aplinkui – povandeninių laivų, šaudymo pratybų ir banginių rajonai. Priartėjus prie pietinio Naujosios Škotijos galo ir gyliui sumažėjus iki 50 metrų, tris kartus kabinome žvejų gaudykles.
Gerai, kad pavyko išsipainioti ir viskas sėkmingai baigėsi, nors naktį, nurimus vėjui, variklio jungti nedrįsome.
Ryte vėjelis papūtė stipriau ir dabar lekiame su genakeriu – tokia 300 kvadratinių metrų „buryte“. Vėjas nuo 11 mazgų sustiprėjo iki 17.
Naktį buvo šalta, ypač pėdoms. Dieną šviečia skaisti saulė, bet vėjas – ledinis.
Vyrai jau sukilo ir, kaip visada dieną, prasideda šnekos. Ypač dabar, kai artėja uostas ir žinome Halifakso bei Toronto programas. Atrodo, Toronte laisvo laiko turėsime tik pamiegoti. Iki tikslo – apie 70 jūrmylių. Greitis – 9,5 mazgo.“
Iš jachtos dienoraščio. Kap. Linas Tamkvaitis
* * *
Šaltis kaustė visą kelią nuo Niujorko. Prie pat Halifakso vėl ėmė pliaupti lietus.
Kai jau sutemus „Ambersail“ aštuntoji įgula pasiekė paskutinę savo stotelę, krantinėje su žemės komandos atstovais lūkuriavo dvi moterys.
Pasitinkančiosios sušalo gal net labiau nei plaukiantieji, todėl įgula pakvietė jas į svečius ir, kad būtų šilčiau, pavaišino arbata su šlakeliu romo.
Nors Halifaksas turėjo būti tik įgulų pasikeitimo vieta ir techninė stotelė, nes per ketvirtį milijono gyventojų turinčiame mieste lietuvių nėra daug, Naujosios Škotijos provincijos centrui „Ambersail“ atplaukimas tapo didžiuliu įvykiu.
Apie lietuvių buriuotojų kelionę bei misiją pranešė visi miesto laikraščiai, radijo ir televizijos stotys. Į oficialų jachtos sutikimą susirinko tuzinas lietuvių, atėjo net miesto meras, o krantinėje skambėjo dūdmaišių melodijos.
Muzika – tik jau mūsų liaudies – skambėjo ir Toronte, kuriame susibūrusi didžiausia lietuvių bendruomenė Kanadoje. Į susitikimą su buriuotojais susirinko kone pusė tūkstančio emigrantų iš Lietuvos – jiems tai iš tiesų buvo didelė šventė.
Lino Tamkvaičio įgulos vyrai – lyg būtų ryškiausios pasaulio žvaigždės – dvi valandas be atokvėpio raitė autografus: kiekvienam, atėjusiam į susitikimą, magėjo nors kažką pasilikti atminčiai.
