Projekto „Misija Sibiras“ organizatoriai nesupranta šio sprendimo, nes projekto vykdoma misija nėra niekaip susijusi su politiniais procesais.
„Sibiro gamta yra be galo gaivališka, daugybė lietuvių kapinių nyksta be priežiūros. Jeigu ne „Misija Sibiras“ ekspedicijos, dalies kapinių šiandien jau nebūtų įmanoma rasti ir identifikuoti. Apmaudu, kad kapų tvarkymas yra perkeliamas į politinę plotmę“, – teigia projekto „Misija Sibiras“ vadovė Aistė Eidukaitytė.
Nors „Misija Sibiras“ šiemet į Sibirą nevyks, projektas nenutrūks. Kitaip nei 2018 m., kuomet teko perplanuoti ekspediciją vos per keletą savaičių, nuo pat pradžių buvo ruošiami du ekspedicijų planai Krasnojarskui arba Kazachstanui.
„Nuo pat atrankos pradžios ruošėmės tiek Krasnojarskui, tiek Kazachstanui – dėliojome planus abejoms šalims, komanda susitinka tiek su tremtiniais, grįžusiais iš Krasnojarsko, tiek su buvusiais politiniais kaliniais, patyrusiais kalinimą Kazachstane. Žinoma, kad tai reikalauja dvigubai daugiau pastangų, bet svarbiausia, jog šiemet misija bus tęsiama“, – sako A. Eidukaitytė.
Nuo 2006 m. vykstantis projektas „Misija Sibiras“ šiemet išlydės jau 18-ąją ekspedicijos komandą, kuri po neigiamo atsakymo dėl vizų vykti į Rusiją, liepos 17-ąją išvyks į Kazachstano Respubliką.
„Lietuvoje dar per mažai yra žinančių apie tremties ir kalinimo vietas šioje šalyje. Pernai aplankėme Kazachstane veikusius sovietinius lagerius, kuriuose stalinizmo represijų laikotarpiu, manoma, kalėjo apie 20 tūkstančių politinių kalinių iš Lietuvos. Kaip tik šiemet sukanka 65 metai nuo Kengyro lageryje įvykusio sukilimo, kuriame reikšmingą vaidmenį atliko ten kalėję lietuviai.“ , – kalbėjo A. Eidukaitytė.
Per projekto gyvavimo laiką lietuvių tremties bei kalinimo vietose sutvarkyta daugiau nei 150 kapinių. Didžioji dalis lietuvių kapinių yra Rusijos teritorijoje.
