Tie vyrai su šūkiu „Vienas vardas – Lietuva“ penkiuose žemynuose, 19-oje šalių kvietė burtis lietuvių bendruomenes ir visiems vienu metu švęsti neeilinę savo šalies šventę.
Devynis mėnesius jachta „Ambersail“, kurioje plazdėjo ne tik trispalvė, bet ir kapitonams įteikta Lietuvos prezidento vėliava, skrodė pasaulio vandenynus.
Tai buvo 200 parų ant vandens, o iš viso – 274 dienos ir naktys. Jachta išmatavo 37 tūkst. jūrmylių (68,5 tūkst. km), aplankė penkis žemynus – Europą, Afriką, Australiją (su Okeanijos salynui priklausančia Naująja Zelandija), Pietų Ameriką ir Šiaurės Ameriką.
Tie 120 buriuotojų kelionėje aplink pasaulį ne tik vykdė misiją paskelbti tautoms ir tautiečiams apie Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį. Tuometis Lietuvos vadovas Valdas Adamkus kapitonams įteikė 25 laiškus, skirtus lietuvių bendruomenėms visame pasaulyje.
Tie buriuotojai sutelkė po Žemę pasklidusius lietuvius, o mes tapome vienintelė tauta pasaulyje, kasmet tą pačią dieną tuo pat metu giedanti savo himną. Tad ir šiemet liepos 6-ąją 21 valandą vietos laiku jį giedos viso pasaulio lietuviai.
Tai buvo nuotykių ir įspūdžių kupina kelionė aplink pasaulį, nuspalvinta jaudinančių susitikimų su kituose kraštuose gyvenančiais lietuviais. Šią buriuotojų kelionę aprašė „Lietuvos ryto“ korespondentė Eglė Šilinskaitė-Puškorė. Pateikiame jos tekstų ištraukas iš „Tūkstantmečio odisėjos“ albumo.
* * *
X etapas LIETUVA – JAUNIAUSIA TARP TŪKSTANTMEČIŲ VALSTYBIŲ
Almerija–Lisabona–Dublinas–Doveris–Londonas. Kapitonas Linas Baublys. 2009 05 18–06 04. Nuplauktos 2 333 jūrmylės. Aplankytos Portugalijos, Airijos, Didžiosios Britanijos lietuvių bendruomenės.
Vėliau jie juokavo – jei būtų pranešę, kad badauja, jachta tikriausiai būtų paskendusi nuo lietuvių sutempto maisto. Vien Almerijos lietuviai atbogino tris dėžes pomidorų! Iš tų pačių šiltnamių, kuriuose dirba.
Tuos pomidorus – lyg suvenyrus iš Ispanijos – vėliau dalijo Airijos lietuviams.
Jų misija prasidėjo nuo sraigto keitimo. Dirbo Linkus ir kapitonas Linas Baublys. Kiti, kai reikėdavo, jiems padėjo, bet dažniausiai trypčiojo prieplaukoje nekantraudami išplaukti ir taukšdami su išlydėti susirinkusiais tautiečiais.
* * *
„Pusę dienos keitėme sraigtą – uždėjome didesnį. „Keitėme“ reiškia, kad dirbo kapitonas Linas ir Linkus. Kiti buvo priversti sukiotis prie kranto šešias valandas. Dabar aišku, kodėl kapitonas visada randa darbo įgulai – nieko neveikimas veda iš proto.
Nuotaiką, kaip visada, pakėlė vietos lietuviai, sugebėję rasti „Ambersail“ net Almerijos uosto laivų statykloje, kurioje jachta iškelta iš vandens. Jie padėjo greitai susiorientuoti mieste ieškant detalių jachtai ir net išvertė į ispanų kalbą specifines buriuotojų frazes bei puikiai išaiškino vietos policininkams, kurių ekipažai ratus suko kas 15 minučių, kas mes tokie ir ką čia veikiame.
Alkani taip pat nelikome. Buvę raseiniškiai, turintys nuosavą kepyklėlę Almerijoje, visai įgulai atvežė nerealaus skonio kibinų ir keletą kepalų tikros, ką tik iškeptos lietuviškos duonos.
Vietos lietuviams „Ambersail“ atvykimas buvo išties didelis įvykis, o mums jų kalbos apie meilę Lietuvai skambėjo kitaip nei iš tribūnų per kokią nors eilinę šventę.
Pakeitę sraigtą, pagaliau pajudėjome iš Almerijos. Variklis su nauju sraigtu veikia puikiai. Esant 2 000 apsukų pasiekiame 7–8 mazgus. Dabar tai aktualu, nes vėjo beveik nėra.“
Iš jachtos dienoraščio. Algimantas Variakojis ir Ramūnas Bložė
* * *
Gibraltaro sąsiauris – išskirtinė vieta. Juo plaukiantiems ranka pasiekiamos atrodo ir Europa, ir Afrika. Vienoje pusėje – anglų kolonija Gibraltaras, kitoje stūkso Marokui priklausantys Rifo kalnai.
Praplaukus du žemynus skiriantį drumzliną sąsiaurį, pasitinka Atlantas. Jo spalva – ypatinga: tokia ryškiai mėlyna, kad, rodos, net akis paskausta.
* * *
Lisabonoje lietuvių nėra daug. Tai – daugiausia studentai arba verslininkai. Jų bendruomenė iki „Ambersail“ atplaukimo daugiausia bendravo virtualiai – internetu, o susitikti vis nepasitaikė progų. Ta grupelė, kuri pasitiko jų aplankyti atplaukusią jachtą „Ambersail“, buvo pasiilgusi lietuvių kalbos ir pasirengusi šventei.
Viena studentė net pasamdė už maistą ir gėrimus grojančią portugalų grupę, kuri ne tik linksmino oficialiame ambasados priėmime, bet ir grojo jachtoje. Iš pradžių žadėjo neužtrukti, tačiau senos portugalų studentų dainos laive skambėjo beveik dvi valandas.
Pajudėję Dublino link, lietuviai pasveikino kelių vietos regatų dalyvius – Težo upės žiotyse buvo net tiršta nuo didesnių ir mažesnių jachtų.
* * *
„Iš Lisabonos išplaukėme vėluodami, nes laukėme geresnio oro. Pirmąją dieną po išplaukimo visi vaišinomės jūrų gėrybėmis iš Portugalijos ir džiaugėmės kaitria saule.
Mūsų kokas Bitlas pirmiausia pavaišino virtomis krabų žnyplėmis. Visi valgė godžiai ir skubėdami naudojosi žnyplėmis bei plaktuku, kad galėtų paskanauti krabų mėsytės.
Vėliau mūsų laukė ir du didžiuliai krabai, kuriuos „sunaikinome“ taip pat greitai. Kai kurie tik pasiguodė, jog dar teks valgyti lašinių ar kumpio, nes nuo krabų sotumo mažai. Tiesa, po to visus įgulos narius mūsų kokas dar pavaišino jūrų gėrybių sriuba iš krabų mėsos, midijų ir krevečių su daržovėmis.
Vėliau visomis jūrų gėrybėmis teko pasidalyti su Atlanto žuvimis, nes, papūtus stipresniam vėjui bei ėmus smarkiau banguoti, susipažinau su jūros liga ir visas maistas išėjo per bortą.
Antrosios paros rytą jaučiuosi ne ką geriau, o įgula plaukia normaliu ritmu. Mes – jau antra para laviruotėje. Paprastais žodžiais tariant, plaukiame, kai jachta pasvirusi maždaug 45 laipsnių kampu, nuolat daužo bangos, o jachtos greitis – apie 9 mazgus.
Nors turėjome plaukti Portugalijos pakrante, teko labiau lįsti į vandenyną, nes kitaip būtume sustoję be vėjo ir vėlavę pasveikinti Airijos lietuvius.“
Iš jachtos dienoraščio. Artūras Anužis
* * *
„Jau vakar orų prognozės pranašavo štormą, kuris užklupo šįryt: pūtė 43 mazgų vėjas, o bangos viena po kitos laistė jachtos denį. Audra tik pagyvino įgulos gyvenimą, nes pagaliau atsirado proga pasikinkyti vėją ir išbandyti jachtos galimybes.
Prasidėjo varžybos – kiekviena pamaina stengėsi nuplaukti kuo daugiau jūrmylių, o kiekvienas, atsistojęs prie vairaračio, bandė pasiekti didžiausią greitį.
Geriausiai sekėsi Andriui Virbickui – jis per pirmąsias aštuonias minutes prie vairo sugebėjo išvystyti 28 mazgų greitį.
Nepatyrusiam buriuotojui daugiau nei dvidešimties mazgų greitis – įspūdingas. Net sunku apsakyti, ką reiškia skrieti vėjo genama jachta per vandenyną apie 50 kilometrų per valandą greičiu, kai banga po bangos ritasi ant denio.“
Iš jachtos dienoraščio. Artūras Anužis
* * *
„Kai naktį gulėdamas gulte girdi, kaip traška braška laivas, kaip komanda rifuoja grotą, pagalvoji: „Dieve, Dieve, man juk reikia budėti“, bet tenori pakišti galvą po antklode ir tyliai lindėti savo urvelyje.
Sunkiai apsirengi dar neišdžiūvusius drabužius ir lėtai išlipi ant denio. O tada pamatai, kad laivas valdomas laipsnio tikslumu ir grožiesi plaukimu stebėdamas, kaip vėjas šiaušia bangas – nupūsdamas vandens purslus nuo bangų viršūnių.
Visą dėmesį sutelki į tai, kaip apiplaukti bangą ir kaip nusileisti nuo jos beprotišku greičiu.
Jauti vis stiprėjančio vėjo gūsius, retkarčiais žvilgteli į kapitoną Liną Baublį. Jis, kaip visada, spinduliuoja ramybe bei pasitikėjimu.
Budėjimui baigiantis Linkus ir L. Baublys, kaip susitarę, susitinka laivagalyje ir vis žvilgčiodami tai į dangų, tai į bures, tai į horizontą nusprendžia mažinti pagrindinę burę.
Čia ir prasideda pagarbos vertas vadovų darbas. Kiekvienas iš abiejų pamainų narių gauna po užduotį. Po ketvirčio valandos pasiruošimo, sudėtingas veiksmas atliekamas vos per kelias minutes. Net variklis nebuvo įjungtas.
Laive – nė vieno surūgusio veido. Supranti, kodėl jūreiviai po audros iš vandenyno grįžta tokie ramūs ir pilni gerų emocijų.
O koks vandenyno grožis per štormą! Besiritančios milžiniškos bangos, laivas, neriantis į jas, užkylantis į, atrodo, nepasiekiamas aukštumas ir visu greičiu šokantis į tarp bangų atsiradusią įdubą. Neįtikėtinai stiprus vėjas, plėšiantis bangų viršūnes, ir keli žvejų laiveliai, atrodantys taip beviltiškai.
Jei gulėdamas savo gulte galvosi, kiek kilometrų vandens yra po tavimi, ką reiškia štormas, kiek liko iki kranto, pasitikslinsi kompiuteryje, kiek čia nuskendo laivų, bei pasiklausysi patyrusių draugų pasakojimų apie tai, kad niekas tavęs neištrauks, jei iškrisi į jūrą, apims didžiulė baimė.
Ar ne taip yra Lietuvoje? Mes analizuojame, kiek įmonių uždaroma ir kiek dar bus uždaryta, kiek atleidžiama žmonių ir kiek dar bus atleista. Be to, mūsų valstybei niekas neskolina!
O dar tie pirmieji laikraščių puslapiai, išsamiai aprašantys kasdienes Lietuvos bėdas, viltį praradę pažįstami ir valstybės vyrų gąsdinimai, kad bus dar blogiau, kad mus gali ištikti katastrofa!
Ar eitų iš mūsų kas nors ant denio, jei taip kalbėtų kapitonas?!
Vis dar siaučia štorminis vėjas ir per denį ritasi bangos. Bet mums tai suteikia galimybę plaukti dar didesniu greičiu ir anksčiau pasiekti tikslą – Dubliną.
Jeigu toje nusivylusių žmonių masėje būsite optimistas, nesvarbu, ar esate darbininkas, ar valstybės tarnautojas, ar verslininkas, Jūs tikrai iš tos krizės gausite daugiau, nei prarasite. Blogiausiu atveju Jus paskutinį atleis iš darbo!“
Iš jachtos dienoraščio. Algimantas Variakojis ir Ramūnas Bložė
* * *
„Airijos sostinę pasiekėme beveik para anksčiau, nei planuota. Labiausiai prie to prisidėjo palankus vėjas, kuris jachtą tiesiog vijo – „Ambersail“ kartais pasiekdavo net 28 mazgų greitį.
Vėjas nerimo net įplaukus į Airijos jūrą, nors viską iš anksto suplanuojantis kapitonas Linas Baublys tikėjosi, kad bus kitaip.
Jachtai vis dar plaukiant apie 15 mazgų greičiu, pagaliau išvydome tolumoje dunksančius kalnus, o truputį vėliau – ir miestų šviesas bei vėjo elektros jėgaines. Kelias valandas plaukę nakties tamsoje, pamatėme Dublino žiburius. Jachtai padėjo net dviejų mazgų potvynio atoslūgio srovė, kuri nešė laivą dar greičiau.“
Iš jachtos dienoraščio. Artūras Anužis
* * *
„Dubline, kaip ir kiekviename uoste, puolėme tvarkyti laivo. Išvalytas ne tik laivo denis, vidus, peržiūrėtos visos laivo sistemos, bet ir perrinktas maistas.
Įgula išsiaiškino, kad arbatos ir kavos turi daugiausia – jų užteks ir plauksiantiems po mūsų.
Dar iš Australijos keliauja galybė prieskonių. Iš JAV – tik konservuotų pomidorų skardinė. Iš Naujosios Zelandijos vežamės druskos, medaus, garstyčių bei žolelių, kurios netgi nežinome, kam naudojamos.
Iš Brazilijos keliauja pipiriniai padažai, garstyčios ir pipirai, o iš Kanados – aliejus, mėsos ir žuvies konservai.
Užpilamų sriubų laive rasta iš viso pasaulio, taip pat ir iš Lietuvos. Vis dar plaukia ir kažkuriame krašte lietuvių įdėtas samanės butelis, skirtas ekstremaliems atvejams, bet kol kas – neatidarytas.“
Iš jachtos dienoraščio. Artūras Anužis
* * *
Pirmaisiais atkurtos nepriklausomos Lietuvos metais ne vienam lietuviui Didžioji Britanija buvo tokia pat pažadėtoji žemė kaip ir Amerika. Į Dubliną ir Londoną būriais traukė geresnio gyvenimo ieškantys tautiečiai.
Kai kurie jų ten ilgam įstrigo, bet niekada neatsižadėjo savo šaknų: kūrė lietuviškas mokyklas, steigė bendruomenes, atidarinėjo parduotuves, kuriose iki šiol galima nusipirkti juodos duonos ir varškės.
Gal todėl nieko keista, kad ir Dubline, ir Londone, kuriuose lietuvių knibždėte knibžda, tarp jachtą pasitinkančių tautiečių šmėkščiojo ir buriuotojams pažįstami veidai: buvę klasės draugai, bičiuliai ar šiaip prašalaičiai, su kuriais kažkada susikirto keliai.
Susitikimas Dubline buvo ypač šiltas: spragsint keliems šimtams fotoaparatų, kai kurie buriuotojai dėl tokio dėmesio net pasijuto nejaukiai. Dovanų gavo ne tik milžinišką duonos kepalą, kurio, iki kelionės pabaigos, patys nesugebėjo įveikti, bet ir porą koncertų jachtoje.
Tie keli šimtai jachtą pasitikusių lietuvių daugiau kaip valandą kantriai laukė prieplaukoje, kol „Ambersail“ apžiūrinėjo miesto lordė merė Eibhlin Byrne. Buvusi buriuotoja net sulaužė protokolą ir jachtoje užtruko ilgiau, nei buvo numačiusi.
Prezidento Valdo Adamkaus laiškus bei kvietimą drauge švęsti Lietuvos vardo tūkstantmetį plukdžiusių buriuotojų priėmimai prasidėdavo ryte, o baigdavosi jau auštant.
Gal didžiausias įspūdis liko iš „Keturių vėjų“ mokyklos, kurioje įvairių rasių vaikai, mišrias šeimas sukūrusių lietuvių atžalos, – baltaodžiai, juodaodžiai ir net geltonodžiai – kalbėjo lietuviškai!
* * *
Londono prieigose Temzėje nosį riečia dumblo smarvė, o akies nedžiugina apleisti fabrikai ir baržos. Arčiau centro vaizdai keičiasi: į dangų stiebiasi Londono Sičio daugiaaukščiai, tiltais gaudžia nenutrūkstanti grandinė automobilių.
19 amžių menantis Tauerio tiltas turbūt dar niekada nebuvo pakeltas tam, kad praleistų su Lietuvos trispalve plaukiančią jachtą. Bet šįsyk milijoninio Londono automobilių srautas buvo trumpam sustabdytas, kad po tiltu galėtų pralįsti „Ambersail“, kurios stiebas – beveik tris kartus aukštesnis už patį tiltą.
Tam, kad galėtų pranerti po legendiniu Londono tiltu, jachta „Ambersail“ privalėjo būti apdrausta rekordine suma – penkiais milijonais svarų sterlingų (kone 20 mln. litų). Lietuvos buriavimo istorijoje to dar nebuvo!
Įgula puolė tvarkytis. „Kažin, ar dar pasitaikys proga plauti indus prie Tauerio?“ – šypsojosi jachtos šmaikštuoliai.
Krantinėje – fone stiebiantis Tauerio bokštams – lūkuriavo lietuviai.
Į dangų nuskriejo geltoni, žali ir raudoni balionai, iš kurių jachtą pasitinkantys lietuviai sudėliojo trispalvę. Toks įspūdis – visam gyvenimui.
