Ukmergės prieigose stūksančio penkiaaukščio viršutinio buto virtuvės langas plačiai atvertas. Prie jo sėdinti raudonplaukė Olga traukė cigaretę po cigaretės, iš rankų nepaleisdama mobiliojo telefono.
Miegamojo langas uždangstytas, lova tvarkingai paklota, nors joje kasdien ir kasnakt žaidžiami meilės žaidimai.
Trumpu perregimu salotinės spalvos chalatėliu vilkinti 32 metų Olga po kelių minučių atvėrė buto duris eiliniam sekso pirkėjui. Ukmergėje ji dirba tik pusantros paros, bet jau suspėjo aptarnauti 8 vyrus. O tai – mažiausiai 320 eurų, kuriuos ukrainietė įsidėjo į kišenę.
Olga tvirtino, kad Ukmergė – paskutinė jos stotelė Lietuvoje prieš kelionę namo, į Charkovo miestą Ukrainoje. Ten jos laukia neįgalus šešerių metų sūnus ir bedarbė motina.
Namo Olga planuoja parsivežti 3 tūkstančius eurų. Dalis jų bus skirta buto nuomai ir pragyventi Ukrainoje.
Nemažą dalį moteris padės prie santaupų, už kurias Charkove ketina įsigyti butą. Galbūt tada Olga galės pamiršti seniausią pasaulyje profesiją.
Bet kol kas apie tai ji nemąsto. Po mėnesio, gal kiek anksčiau, ukrainietė vėl grįš į Lietuvą pardavinėti savo kūno.
Tokių kaip Olga – tūkstančiai. Kai 2017 metų birželį įsigaliojo bevizis režimas Ukrainos piliečiams į Šengeno erdvės šalis, įvairaus amžiaus ukrainietės suskubo juo naudotis.
Sekso pardavėjos iš Ukrainos kone okupavo Europos Sąjungos valstybes. Lietuva – ne išimtis.
Žinute atskriejo kaina
Olga savo paslaugas reklamuoja skelbimų portale.
Ten – tik užrašas „40 eurų. Ukmergė“, telefono numeris ir tikros, tik gerokai pagražintos nuotraukos. Jose Olga vilki vien apatinius drabužius, atrodo gerokai aukštesnė ir jaunesnė.
Paskambinus skelbime nurodytu telefono numeriu niekas neatsiliepė.
Bet po keliolikos sekundžių atskriejo trumpoji žinutė: „Labukas. 1 val. – 80 Eur, pusė val. – 40 Eur. Oral be prez.“
Tokia Olgos, kaip ir kitų Lietuvos provincijoje dirbančių prostitučių, kaina. Sekso pardavėjos Vilniuje, Kaune arba Klaipėdoje gali prašyti ir daugiau.
„Bet niekada – mažiau. Toks susitarimas. Kainos nenumušinėjame, nes nebeapsimokės dirbti“, – paaiškino Olga.
Aplenkia didelius miestus
– Kiek laiko jau dirbate Lietuvoje? – paklausiau Olgos.
– Pirmąsyk atvykau sausio mėnesį. Prieš tai ketverius metus dirbau Turkijos regione Bodrume.
Tačiau ten liros vertė krito, nuolatiniams klientams ėmė stigti pinigų, o šio verslo kainas itin numušinėjo prostitutės iš Kirgizijos ir Moldovos, tad uždirbdavau vis mažiau.
Turkijoje susipažinau su daug merginų ir viena man pasiūlė atvykti į Lietuvą, esą čia galima neblogai užsidirbti.
Jau dirbau keliuose mažesniuose miestuose, o dabar atvykau į Ukmergę – pakeičiau prieš mane čia dirbusią merginą.
Nedirbau ir neplanuoju dirbti Vilniuje ar Kaune. Ten – itin daug merginų, tad sunkiau rasti klientų. Be to, didmiesčiuose lengviau prisidaryti problemų: ateina girtų, apsvaigusių nuo narkotikų, agresyvių klientų.
Mažesniuose miestuose to nebūna, o uždarbis vis tiek puikus.
Vienintelė bėda, kad mažesniame mieste gali dirbti ne ilgiau kaip savaitę.
Vietiniai, kuriems esu reikalinga, per tiek laiko mane aplanko ir tampu nebeįdomi. Tada tenka važiuoti kitur.
Pasekė kaimynės pėdomis
– Kaip jūs tapote prostitute?
– Turiu mūrininkės-dažytojos profesiją, trejus metus dirbau statybose.
Paskui kurį laiką buvau pardavėja konsultantė, dirbau kasininke. Trejus metus gyvenau su vyru, planavome ateitį, kalbėjomės apie vaikus, bet kai pastojau, jis pareiškė: „Arba nutrauk nėštumą ir toliau gyvensime drauge, arba aš tave palieku.“
Man buvo 26-eri, tad baiminausi rizikuoti nutraukti pirmąjį nėštumą.
Sūnus turi sveikatos bėdų, gavo invalidumą. Mama neteko darbo. Tad reikėjo sprendimų, kaip mums visiems pragyventi.
Kaimynė vertėsi prostitucija, tad su ja pasikalbėjusi ir aš nusprendžiau pabandyti.
Mamai atvirai išklojau, kur važiuoju ir ką ketinu ten veikti.
Taip prieš penkerius metus atsidūriau Turkijoje. O dabar dirbu Lietuvoje.
Ukrainoje galima rasti darbo, bet atlyginimas bus tik 300–350 eurų. Aš 200 eurų moku vien už buto nuomą, tad iš likusių nepragyventume.
Verstis prostitucija Ukrainoje negaliu, nes ir kainos ten gerokai mažesnės, be to, ir klientai itin agresyvūs.
Bet didžiausia bėda ta, kad prostitutėmis ten pradeda dirbti 15–16 metų merginos. Klientams rūpi jaunos, aš jiems – jau neįdomi. Lietuvoje vyrai kaip tik ieško patyrusios moters.
Į svečius – ir pasikalbėti
– Kokius vyrus Lietuvoje jūs aptarnaujate?
– Lyginant su turkais, čia daug ramiau. Turkijoje be sąvadautojo dirbti rizikinga, nes klientas gali primušti, priversti vartoti narkotikus.
Tad dirbau su sąvadautoju, kuriam atiduodavau 30 procentų uždarbio, o jis spręsdavo visas mano problemas.
Čia dirbu viena ir kol kas neturėjau jokių bėdų. Lietuvis ateina, viską greitai atlieka ir išeina.
Dauguma ateina vienam seansui – pusvalandžiui.
Nesvarbu, kad kartais išeina ir po kelių minučių, bet moka už visą pusvalandį – pinigus visada paimu iš anksto.
Dar nebuvo nė vieno iškrypėlio. Nors pasitaiko, kad turi specifinių pageidavimų. Bet dėl jų išsiaiškiname dar žinutėmis.
Porą kartų vyrai priekaištavo, kad atrodau kitaip negu skelbimo nuotraukose.
Bet tokius iš karto išvariau, nes jie patys nežino, ko nori, tad geriau nesivelti į diskusijas.
Klientams paprastai nerūpi, kaip atrodau. Jiems svarbiausia atlikti reikalus.
Vyrai provincijoje neieško problemų.
Dauguma jų būna blaivūs. Būna tokių, kad ateina tiesiog pasikalbėti, atsineša šampano, netgi gėlių.
Bet buvo seksas ar ne, užmokestis – visada tas pats.
Marijampolėje ir Alytuje buvo ne vienas vyras, kurie mokėjo už kelias valandas pokalbio.
Lietuvoje mano klientai – 30–60 metų, nors buvo atėjęs ir 73 metų vyras. Jis man paliepė: „Gulk ir nejudėk!
Aš viską padarysiu pats.“ Viskas truko minutę ir net nesupratau, ar iš viso kas nors įvyko.
Lietuvoje klientai pasakoja ir apie savo gyvenimą. Vieni itin myli savo žmonas, tačiau negali neiti į šoną.
Kiti visą gyvenimą ieškojo vis naujos sekso partnerės ir negali pakeisti įpročių. Tretiems neužtenka sekso namuose, nes žmona juo užsiimti sutinka tik kartą per savaitę, o jiems reikia bent dviejų ar trijų kartų.
– O kaip atrodo jūsų darbo diena?
– Dirbu nuo vidurdienio iki vidurnakčio. Ryte nueinu į parduotuvę, pasivaikštau, papusryčiauju, nusiprausiu ir, artėjant vidurdieniui, įjungiu telefoną.
Pirmasis klientų antplūdis būna iki 14 valandos, tuomet – kelios ramesnės valandos.
Antrasis antplūdis – nuo 17 iki 20 valandos, o vėliau jau ateina vos vienas kitas.
Tarpduryje – tik su apatiniais
Prieš atvykstant Olgai tame pačiame bute Ukmergėje dirbo 30-metė Kaja iš Estijos. Ji – viena iš nedaugelio kitataučių sekso pardavėjų, dirbančių ukrainiečių būryje.
Kaip tvirtino abi prostitutės, už 30 eurų parai nuomojamo buto šeimininkė žino, kuo jos užsiima.
Juodaplaukė Kaja duris atvėrė vilkėdama tik juodomis mažai dengiančiomis apatinėmis kelnaitėmis ir tokios pat spalvos liemenėle. Vonios tarpduryje ryškia šviesa plieskė juodas toršeras.
Skelbime Kaja save pristatė kaip „Milžinišką krūtinę“, nurodydama ir kainą už pusvalandį, tuos pačius 40 eurų.
Kaja, kitaip nei rusiškai savo istoriją pasakojusi Olga, kalbėjo angliškai.
Estė tvirtino, kad dirbti į Lietuvą atvyko pirmą sykį, o po savaitės važiuosianti namo. Tačiau po kelių dienų atnaujintame skelbime ji jau siūlė savo paslaugas Tauragėje.
Vis dėlto daugybė detalių Olgos ir Kajos pasakojimuose yra panašios. Kad ir tai, jog jos negali ilgai užsibūti viename mažesnių Lietuvos miestų – greitai klientams tampa nebeįdomios.
Kaina kartais būna itin žema
Dirbti prostitute Kaja pradėjo prieš penkerius metus, nes labai reikėjo pinigų. Iš pradžių ji uždarbiaudavo Vokietijoje.
Ten prostitucija legalizuota 2002 metais, bet, kaip teigia Kaja, vokiečiai tik neseniai pradėjo itin griežtą šio verslo atstovių kontrolę.
Jie reikalauja, kad prostitutės registruotųsi ir gautų darbo leidimą.
O tai reiškia, kad ir pasitraukusi iš šio verslo ji amžiams liks prostitutė – įrašai apie veiklą Vokietijoje nebus ištrinti.
„Aš neatsisakau mokėti mokesčių – ir anksčiau Vokietijoje juos mokėdavau. Bet kada nors norėsiu pamiršti šį savo gyvenimo etapą, o vokiečiai man to neleistų“, – aiškino Kaja.
Tik pačioje pradžioje prieš penkerius metus ji savaitę dirbo Taline, tačiau kaskart atverdama duris drebėjo iš baimės, kad klientas nebūtų koks nors jos pažįstamas.
Artimieji ir draugai iki šiol nežino, kuo Kaja verčiasi.
Į Ukmergę estė atvyko pakviesta draugės ukrainietės.
„Anksčiau stengiausi nebendrauti su ukrainietėmis, bet dabar tai neįmanoma. Jos visur ir jų tiek daug! Dabar mano kontaktuose – vien mergaitės iš Ukrainos“, – tvirtino Kaja.
Estės istorija – kitokia nei ukrainiečių prostitučių.
Kaja ir dabar gimtojoje Estijoje kartais dirba legalius darbus, o šio amato imasi tik tada, kai itin stinga pinigų arba planuoja didesnius pirkinius.
„Su ukrainietėmis yra kitaip. Aš pati kalta, kad pasukau šiuo keliu – man reikėjo pinigų ir radau būdą greitai užsidirbti.
Šį darbą dirbu, nes neturiu šeimos. Jei būčiau ištekėjusi, manau, nedirbčiau.
O tos moterys turi ir vaikų, ir vyrus.
Vyrai dažnai nežino, kuo jos užsiima, nes jos meluoja, bet neturi kitos išeities, nes reikia pinigų, o Ukrainoje sunku rasti normalaus darbo. Jūs net neįsivaizduojate, kiek ukrainiečių dirba Vokietijoje, kitose Europos Sąjungos šalyse!“ – dėstė Kaja.
Ukrainietės nervina šio amato atstoves iš kitų šalių, nes, priešingai nei tvirtino Olga, itin muša kainą.
„Ukrainietėms kartais taip beviltiškai reikia pinigų, kad jos sutinka dirbti ir už 15, ir tik už 10 eurų“, – patikino Kaja.
Visą straipsnį skaitykite dienraščio „Lietuvos rytas“ šeštadienio numeryje.
