Kam atstovaus realiai politiškai, o ne formalia „atstovavimo visam Seimui“ prasme, kuria jis nevykusiai dangsto savo norą likti kėdėje?
Daug kas sako, kad V.Pranckietis neatstovaus niekam, teisingiau – sau pačiam. Gal dar šeimai. Taigi bus dar viena neregėta naujovė – tiesiog niekieno parlamento vadovas. O ko stebėtis? Ne pirma ir ne paskutinė tokia naujovė per šią kadenciją.
Tačiau politikoje, kaip ir gamtoje, stipresnis yra kitas dėsnis – jei atsimeti nuo vienų, dažniausiai tampi kitų.
Štai V.Pranckietis, vesdamas paskui save dar 44 parlamentarus, pateikė Konstitucijos pataisą. Pagal ją Seimo, Vyriausybės nariai, teisėjai, kurie teisėsaugos būtų įtariami padarę apysunkį ar sunkesnį nusikaltimą, nebeturėtų teisinės neliečiamybės, kurią savo sprendimu turi naikinti Seimas ar prezidentas.
Politinis popsas, ir tiek. Juk politikų neliečiamybės institutas, suteikiantis jiems apsaugą nuo galimo politinio persekiojimo naudojant teisėsaugą, tikrai reikalingas. Ypač mūsų geografinėse platumose.
Dėl to, kad tas neliečiamybės institutas pastaruoju metu yra virtęs savo karikatūra, kaltas ne jis pats, o jį karikatūra pavertę patys Seimo nariai. Taigi tikrasis problemos sprendimas būtų tokių politikų nerinkti į Seimą.
Susiję straipsniai
Bet šiuo atveju įdomiausia, kokia publika stovi Konstitucijos pataisos vėliavnešiui V.Pranckiečiui už nugaros. Ogi konservatoriai, liberalai, vienas kitas valstiečių maištininkas ir (matyt, dėl kvapo) pora kitų valdančiųjų. Žodžiu, gali susidaryti vaizdas, kad vėliavą neša opozicija, bet iš paskos trepsena V.Pranckietis.
Štai kokia įdomi gali būti pervarta – nuo 2016-ųjų iš šio pirmininko besityčiojusi opozicija, stojusi jo žūtbūtinai ginti nuo R.Karbauskio susidorojimo, V.Pranckiečio asmenyje įgis saviškį Seimo vadovą.