Iki tol jie visą gyvenimą galėjo kumečius žeminti, giminaičius mulkinti, vieno kito kaimyno pilį sugriauti, bet štai pradeda kankinti sąrėmiai, ir toks feodalas iš karto kviečiasi vietinį dvasininką.
Atlieka išpažintį, atgailauja už nuodėmes, o jeigu jų daug, tai nieko nebus, teks ištisam kolektyvui melstis už feodalo anapusinę karjerą.
O kolektyvui juk tokiam tikslui reikalinga patogi darbo vieta. Vadinasi, užrašysime kokiam vienuolynui daug hektarų. Arba naują bažnyčią statysime.
Šiais laikais politikai ir kiti iškilūs žmonės taip lengvabūdiškai savo turtu nesišvaisto, o ir užgyvenę jo dažnai yra daug mažiau. Iš Seimo nario algos vienuolyno nepastatysi net ir kanceliarines išlaidas pridėjus.
Todėl pajutę artėjančią politinę mirtį tokie politikai sumano steigti partiją.
Partija, be jokios abejonės, turi būti skirta krikščioniškoms vertybėms ginti. Nes niekas taip nepuolamas kaip jos.
Pasiklausius mūsų pamaldžios dešinės atrodo, kad grįžę senovės Romos krikščionių persekiojimo laikai, gatvėse liberalai gaudo katalikus ir tempia juos į koliziejus liūtams sušerti. Prieš tai, žinoma, dar išstatę pasijuokti nuožmiam gėjų paradui.
Tradicinės šeimos egzistuoja tik visiškame pogrindyje, nes, žinoma, jas irgi terorizuoja visagaliai liberalai.
Tautinės vertybės faktiškai uždraustos, papročiai – irgi, nes jie, matyt, irgi begėdiškai trinami tų pačių liberalų. Kurie, perspėkim naivuolius, yra okupavę visas politines partijas.
Todėl, savaime suprantama, kas belieka doram krikščioniui žiūrint į tokias sodomas ir gomoras? Žinoma, steigti savo partiją.
Kad tokių partijų per visą Nepriklausomybės laikotarpį pristeigta daugiau, nei renovuota daugiabučių, čia tik nereikšminga detalė, kuri visiškai nerūpi tokios partijos steigėjui. Mat jis sulaukęs didelio visuomenės palaikymo.
Nesiginčysime, politikų fantazija ypač audringa, jiems ir dvi šypsenėlės prie įrašo feisbuke atrodo didelis palaikymas.
Galima net neabejoti, kad pirmiausia tai partijai bus baisiai sudėtinga įsisteigti, nes žiaurūs įstatymai reikalauja net tūkstančio narių steigėjų, o kur surasi tiek dorų krikščionių šiais liberalizmo siautėjimo laikais?
Bet, sakykim, įsisteigs. Traškėdama, braškėdama, suvienijus visas šeimos, giminės ir netgi menkai pažįstamų prašalaičių pastangas.
Ateis Seimo rinkimai ir naujai dorų krikščionių partijai teks konkuruoti su senomis dorų krikščionių partijomis dėl tų pačių negausių dorų krikščionių balsų.
Todėl logiškai kyla klausimas, o kodėl jums visiems nesusijungus? Nes jau tiesiog negražiai atrodome prieš visą Europą.
Kiekviena šalis turi po savo dorų populistų susivienijimą, kitur, žiūrėk, jie netgi valdžioje arba bent jau į ją pretenduoja, nes pas mus kaip siautėja niekieno nežabojamas liberalizmas, taip ir siautėja.
Ir nori nenori pradedi ieškoti priežasties, kuo gi mes tokie išskirtiniai, kad nesugebame išvesti sėkmingos profesionalaus krikščionio patrioto rūšies?
Ar mūsų genetiniame kode kažkokios dvasingos aminorūgšties trūksta, ar tie patys mūsų protėviai kadaise slapčia garbino kokį liberastų dievuką, todėl dabar mokame už prasidurtą karmą?
O gal esmė tai, kad krikščioniškų vertybių gynimu nuo įsivaizduojamų priešų pas mus kažkodėl užsiima tik visiški politiniai nuliai? Tie, kurie iš kitų partijų buvo išjoti ne dėl vertybių, ne dėl krikščionybės, o todėl, kad buvo vaidingi, barningi, nesukalbami?
Bet, matyt, niekas jiems to nespėjo pranešti, todėl ir vaikštinėja steigdami partijas vieną po kitos, neprašomi gina vertybes ir baisiai nustemba, kai pamato, kad yra mažai kam įdomūs.
Liūdna, tačiau, atrodo, teks ir toliau kęsti liberalų terorą.
