Mečys Laurinkus. Lietuvoje yra savicenzūros problema

Beveik po dešimties metų savanoriško politologinio elito (su mažomis išimtimis) ir, deja, nemažos dalies žiniasklaidos apsiribojimo nediskutuoti užsienio politikos klausimais jau girdima balsų tokius svarstymus atnaujinti.

Mečys Laurinkus<br>LR archyvo nuotr.
Mečys Laurinkus<br>LR archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Lrytas.lt

Jul 21, 2019, 11:56 AM, atnaujinta Jul 22, 2019, 6:02 AM

Vienoje diskusijų išgirdau teiginį, kad pastaraisiais metais kalbėjimą apie valstybės išorės, o kartais – ir vidaus problemas lydėjo susikaustymas ir net baimė.

Nesupratau. Ko baimė? Ar už valdžios, pradedant aukščiausiu lygiu, politikos kritiką (jeigu tai nėra tiesioginis šmeižtas ar kitas Baudžiamojo kodekso straipsnyje nurodytas dalykas) sodinama į kalėjimą?

Tiesa, ką nors pasakiusieji nesutampančio su „priimta nuomone“, ypač apie Rusiją, buvo (o gal ir bus) „trolinami“, apkarstomi etiketėmis, suskirstomi į įvairaus naudingumo idiotus ir panašiai. Ir ką?

Kas taip sako, ant savęs pasisako. Lietuvoje nėra laisvo kalbėjimo problemos. Lietuvoje yra savicenzūros problema.

Ir apsisprendžiama geriau palaikyti liežuvį už dantų dėl įvairiausių priežasčių, bet ne dėl sovietinio tipo represijų baimės. O prie G.Nausėdos bus panašiai? Sunku nuspėti.

Savaime aišku, rasis dvaro politologų ir naujoje Prezidentūroje. Bus pataikaujančių ir taip ieškančių kelių į aukštumas. Nuo kritiškų liežuvių bus laikomasi atokiau. Kaip ir visame margame pasaulyje.

Bet prezidentas G.Nausėda pats mėgsta analitinius svarstymus, tikėtina, jog ir diskusijose įžvelgs sau naudingų minčių. Ypač sudėtingais valstybės gyvenimo laikotarpiais, kurių bus ne mažiau, o gal ir daugiau negu praeityje.

Vienoje diskusijoje, skirtoje Lietuvos užsienio politikos praeičiai ir perspektyvoms, patiko prezidento V.Adamkaus buvusio patarėjo A.Januškos įžvalga: pradedant V.Landsbergio epocha valstybės vadovų veiksmai buvo pagrįsti aiškia strategija, deja, pastaraisiais metais ji pradėjo silpti ir virsti diplomatinių reakcijų, net ne visada nuoseklių, rinkiniu.

O kuri strategija yra geriausia? Savaime suprantama, ta, kuri kyla iš nacionalinių interesų.

Šia tema, tiesą sakant, atkurtos nepriklausomybės istorijoje nedaug buvo ginčų, koncepcijų ir įtikinėjimų, siekiant įrodyti, kuri iš jų priimtiniausia, nes valstybės žmonių gerovės ir saugumo siekis, atrodė, savaime rodė valstybės vystymosi kelio kryptį – Vakarų Europą, ES ir geriausią saugumo variantą – NATO.

Stovint ant tvirto plausto nesunku numatyti net kelias strategijas – kaip sėkmingiau irtis į priekį, elgtis vienos bendrijos, šiuo atveju euroatlantinės, viduje, ir kokie galimi santykiai su plaukiančiais ant kitų plaustų.

Tol, kol nepradeda pavojingai dreifuoti nuosavas. „Brexit“ – rimtas smūgis (ir dar iš vidaus) į ES „Titaniką“.

Artėja NATO išbandymas – Turkija. O pavojingi judesiai ES institucijose? Užvirusi kova tarp didžiųjų žaidėjų dėl įtakos kitoms ES narėms neketina atvėsti.

Netikiu, kad ES narės į tektoninius bendrijos judesius žiūrėtų Šveiko principu: vis tiek kaip nors bus. Kiekviena valstybė kuria savo strategiją ir nelabai ja dalijasi net su savo strateginiais partneriais.

Ar įmanoma valstybei parengti efektyvų veikimo planą, nežinant, ką mano kitos. Tegu ir tų pačių vertybių išpažinėjos. Ką už uždarų durų apie savo vaidmenį ES galvoja, pavyzdžiui, Lenkija? Ir ne tik ji.

Stojant į ES ir žengiant pirmuosius įsitvirtinimo žingsnius ypatingų žinių apie partnerių planus nereikėjo. Nenorint likti ant ledo dabar toks žinojimas būtinas.

Priešpriešoje tarp politinių „rytų“ ir „vakarų“ žinojimo spragas užpildydavo būsimi strateginiai partneriai.

Kylant įtampai tarp jų ir įvairias strategijas valstybėms pasiliekant stalčiuose, bus kur kas sudėtingiau surasti savo vietą ir vaidmenį.

Tačiau net sudėliojus strategines kelio vėliavėles taip, kaip atrodytų teisinga prezidentui ir jo patarėjams, konkrečiais atvejais gali iškilti taktinio sprendimo problemų. Ypač tai svarbu karinėje srityje.

Turiu omenyje žadamą Lietuvos karių siuntimą į Siriją. Apžvalgininkas K.Girnius mano, jog tai prieštarautų tarptautinei teisei.

Vokietija jau yra atsisakiusi dalyvauti šioje misijoje. Mano įsitikinimu, Lietuva turi padėti JAV kovoti su terorizmu.

Lietuva teisingai elgiasi baimindamasi ir nuolatos primindama visuomenei dėl galimo karo Ukrainoje išplitimo regione.

Kažin ar kam nors Lietuvoje kyla abejonių, jog Ukrainą reikia remti ir tai turi būti politikos strategijos dalis. Bet ne mažiau dėmesio turi būti ir artimiausiai kaimynei – Baltarusijai.

Daugiau kaip metus stebime A.Lukašenkos gūžynes su V.Putinu. Vis labiau ryškėja finalo tiesioji: arba – arba. Arba Baltarusija – „sąjunginė“ Rusijos autonominė dalis, arba ji bus dar vienas išbandymas Europos politikai.

Prieš kelias dienas Lietuvos žiniasklaidoje buvo paskelbtas Baltarusijos valdžios opozicijos lyderio Nikolajaus Statkevičiaus interviu. Ten aiškiai pasakyta: katastrofa plika akimi matoma.

Ir sakomi niekuo nepridengti žodžiai: „Pas mus nebeliko jokių kitų svirčių valdžiai paveikti – tik masinės viešos akcijos.“ Nereikia ir spėlioti – Maidanas. O tai reiškia ne šiaip protesto pasivaikščiojimus.

„Priemonių išlaisvinti šalį, išsaugoti ją, deja, nebeliko. Ne, dar liko, tik jos jau nebėra taikios“, – sakė N.Statkevičius.

Tai – žinutė Lietuvai. Galvoti apie strategiją ir taktiką anksčiau, negu tai atsitiko.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.