Toks vaizdelis valdančiųjų valstiečių vežime.
Tai kokios gi idėjos, bent paprasčiausios, esminės, cementuoja tą publiką, kuri vadinasi Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga? Pasirodo, tai neaišku ne tik daugeliui pašaliečių, bet ir jai pačiai. Teisingiau, bent tai jos daliai, kuri giriasi savo veisliniu partiškumu, prisiima ne tik partijos, bet ir Vyriausybės programos autorystę.
Juk šios kompanijos Seimo narys T.Tomilinas, kuris ir pretenduoja būti vienu tos dalies lyderių, taip argumentavo jo pastangomis praėjusį savaitgalį surengtą partijos „demokratijos forumą“ – pagaliau išsiaiškinti, kokiu idėjiniu bei vertybiniu pagrindu jie visi čia susirinko.
Dar vienas komiškas užmojis – visi, kuriuos partija deleguoja į aukščiausius valdžios postus, turi būti partijos nariai.
Tai aidu atkartoja ir senos-naujos koalicijos viršūnėse paskelbtą „partinės“, o nebe „profesionalų“ Vyriausybės grįžimą.
Taip į šiukšlyną išmestas dar vienas saldžiausių saldainių, kuriais prieš trejus metus mojuota susižavėjusiems rinkėjams.
Vyriausiasis šios publikos idėjinis žynys R.Karbauskis jau išvakarėse anonsavo nedalyvausiąs, bet remsiąs „forumą“, kad jo buvimo neslegiami visi laisvai, maksimaliai vaisingai ir demokratiškai išsišnekėtų.
Pats „forumas“, regis, virto tik grupelės nesusipratėlių ir nepatenkintųjų, kurie patys greičiausiai nesuprato viso šio renginio tragikomiškumo, suobėgiu.
Dar iškalbingiau visos tokios kalbos bei užmojai skamba kasdienės politinės tikrovės fone, nusileidus ant ištrypto dirvožemio.
Jei vis dar valstietis V.Pranckietis atlaikys slaptą balsavimą Seime dėl jo išmetimo iš Seimo pirmininko posto, jis ir toliau tarsi atstovaus valdančiajai daugumai, tarsi ir neatstovaus.
Juk bet kokiu atveju viskas, atrodo, krypsta į tai, kad R.Karbauskis jį išmes iš partijos, taigi iš tiesų V.Pranckietis gal net labiau atstovaus opozicijai, o ne valdantiesiems.
Kita vertus, jis tapo vienu populiariausių šalies politikų ir populiariausiu valstiečiu – būtent dėl to, kad taip užsispyręs laikėsi Seimo pirmininko kėdės ir draskė akis R.Karbauskiui.
Tačiau daug svarbiau, kad iš esmės tokia pat figūra bus pats premjeras S.Skvernelis, kuris tų pačių valstiečių rankomis turėtų būti vėl palaimintas šiame poste.
Nebent R.Karbauskis norėtų jį pašalinti ir jam atkeršyti jau dabar, jei dėl šio saldaus malonumo jam būtų nebaisi valstiečių frakcijos skilimo, visiškos politinės sumaišties ir pirmalaikių Seimo rinkimų perspektyva.
Bet netgi patvirtinus naują-seną premjerą, ant Vyriausybės rūmų jau galima kabinti tokio turinio skelbimą: „Jaunas, perspektyvus politikas ieško patrauklių darbo pasiūlymų ir yra jiems itin atviras.“
Juk jau praėjusią savaitę tiek S.Skvernelis, tiek R.Karbauskis kalbėjo taip, tarsi jų skyrybos net ne pačių Seimo rinkimų išvakarėse, o galbūt dar anksčiau būtų jau neišvengiamas dalykas.
Dabartinis Vyriausybės vadovas nebeslėpė galvojantis apie jungtuves su kokiu nors nauju sąrašu arba apie savo sąrašo kūrimą ir iš esmės nebesiejantis savęs su valstiečiais.
Tuo metu R.Karbauskis, aišku, gali jį atlaisvinti nuo premjero pareigų anksčiau – ir tam, kad į rinkimus S.Skvernelis eitų pažemintas, ir tam, kad būtų parodyta visiems kitiems, kas vis dar šeimininkas.
Bet kokiu atveju vien pati situacija, kai bene pagrindinio valdančiosios koalicijos lyderio poste sėdi savęs su pagrindine tos koalicijos jėga net jau ir viešai nebesiejantis asmuo, – groteskiška net šitiek šilto ir šalto, juodo ir balto regėjusioje Lietuvos politinėje padangėje.
O čia dar ištikimiausia R.Karbauskio ginklanešė A.Širinskienė ėmė mėtytis – dalyvauti jai Seimo rinkimuose ar iššokti iš šio vežimo.
Matyt, ir ši politikė užuodžia tą patį kvapą, kurį jau skleidžia žalioji valdžia. O kvapas – anaiptol ne šviežienos.
