Sunku patikėti, tačiau dar ir šiais laikais vagiami ne tik dešimties
tūkstančių eurų vertės automobiliai ar jų detalės, brangūs juvelyrikos
dirbiniai ar grynieji pinigai.
Nusikaltėliai nepaliauja tikrinti, ar kauniečiai tikrai rakina buto
duris ir ką už jų slepia. Didžioji dalis žmonių jau suvokė, kad namuose
laikyti grynuosius pinigus yra visiškai nevykęs sprendimas, ginklams ir
brangiems juvelyrikos dirbiniams skirti seifai. Tai ką ten dar galima
surasti?
Kauno kriminalistams sulaikius du vyrus, įtariamus įvykdžius vagystes iš
Kauno mieste esančių butų, paaiškėjo ir jų grobio sąrašas. Pas
įtariamuosius rasta juvelyrikos dirbinių, laikrodžių, kvepalų, pora
dujinių pistoletų, vaizdo registratorių. Vieni brangiausių daiktų –
didelis televizorius ir garso kolonėlė.
Susidaro įspūdis, kad vagišiai griebdavo viską, kas pakliūdavo po ranka.
Per kratas rasta net batų, kepurių, pirštinių, atsuktuvų, raktų.
Pareigūnai taip pat aptiko daugiau kaip 12 tūkstančių eurų grynaisiais.
Tikėtina, kad tai buvo pajamos pardavus grobį.
39 ir 36 metų įtariamieji buvo sulaikyti iškart po to, kai maždaug 3
valandą nakties apvogė du butus Vilijampolės gyvenamajame rajone.
Kriminalistai sekė nusikaltėlius, o apvogti kauniečiai apie įvykį
sužinojo tik tuomet, kai juos pažadino policijos pareigūnai.
Sulaikymo operacijoje dalyvavo didelės pajėgos, kad nusikaltėliai
tamsoje nepasislėptų. Pareigūnai pasitelkė net kinologus su
tarnybiniais šunimis.
Sulaikius įtariamuosius paaiškėjo, kad Kaune maždaug metus siautėjo ne
kokie nors veiklos neturintys paaugliai, o patyrę vagys, kurių teistumai
skaičiuojami dešimtimis. Daugiausia – už turtinius nusikaltimus.
Vyrai dėl vagysčių yra įkliuvę ir užsienio šalyse.
Vagys į kauniečių būstus dažniausiai patekdavo pro neužrakintas duris,
pritaikę lauko durų raktą ar išėmę užraktus, kartais įlipdavo per langą.
Budrumą praradę šeimininkai kartais daiktų pasigesdavo tik išsimiegoję.
Šis įvykis dar kartą įrodė, kad atsipalaiduoti gerokai per anksti: net
užraktai, apsaugos sistemos ir viską matančios smalsios kaimynės akys
negarantuoja ramybės dėl namuose laikomo turto.
Pernelyg anksti prisiminti prieš kelis dešimtmečius skandinavų ar
vokiečių pamėgtą įprotį net nerakinti namų durų. Atvykėliai privertė jį
keisti ir šių šalių gyventojus.
Nepaisant valdžios pasigyrimų apie didėjančius atlyginimus ar socialines
išmokas, gausybę laisvų darbo vietų bei galimybes gauti dar didesnes
pajamas dirbant užsienyje, kai kam vagystės – tiesiog gyvenimo būdas.
Kažkas panašaus į medžioklę ar pašto ženklų kolekcionavimą.
Svarbiausia – nugvelbti prastai saugomą daiktą, o jau tuomet galima
svarstyti, ką su juo daryti. Keičiasi tik taikiniai. Štai prieš porą
dešimtmečių vagys tempdavo televizorius, vaizdo grotuvus, o dabar juos
pakeitė kompiuteriai, kiti išmanieji įrenginiai.
Dar galima suprasti, kad rizikuojama dėl dešimtis tūkstančių eurų
kainuojančio grobio. O koks sveikos nuovokos žmogus gali gvieštis
gerokai ištuštėjusio kvepalų buteliuko ar nunešiotų sportinių batelių,
rizikuodamas vėl porai metų atsidurti už grotų? Aiškėja, kad gali.
Štai turgavietėse nuo prekystalių dingsta net dešrelės, agurkai ir
batono pakuotės. Sunku patikėti, kad juos savinasi badaujantys
kauniečiai, kuriems tai vienintelė galimybė nenukristi gatvėje dėl
išsekimo.
Greičiau tai tas pats nesutramdomas noras elgtis kitaip, negu įprasta
civilizuotoje bendruomenėje.
Tik įdomu, kaip jis susiformuoja. Galbūt policijos pareigūnai galėtų
atlikti išsamų tyrimą ir paaiškinti, kodėl taip nutinka.
„Laikinoji sostinė“
