Jei ir ištraukė, tai ta statinė vis tiek sprogo. Savo triuku R.Šimašius sukėlė pilietines pjautynes, kokių seniai neteko regėti minų lauke, vadinamame XX a. istorine atmintimi.
Vėtra siaučia ne tik socialiniuose tinkluose, bet ir politikoje. Antai konservatorių vadovybė oficialiai pasmerkė mero veiksmus, pavadinusi juos provokacija ir net pasisiūliusi iš savivaldybės tą lentą išpirkti.
Nieko keista. R.Šimašius ir jo partija, kaip ir Liberalų sąjūdis, nuo kurio jis atskilo, yra pagrindiniai konservatorių konkurentai, pirmiausia Vilniuje.
Gi plačiosios visuomenės masės susiskirsčiusios į mažiausiai šešias stovyklas. Viena, ir, turbūt, pati didžiausioji, tiesiog abuojai stebi kautynes, kaip visada, nesidomėdama ir nesikišdama į jai nesuprantamą „politiką“.
Radikali šiosios dalies priešingybė – kraštutinė dešinioji, nacionalistinė, antiliberalioji ir antieuropietiška stovykla, kuri, atrodo, tuoj iššoks iš savo kasdienės avalynės – kaustytų aulinių batų. Ji jau spėjo surengti lentos buvimo vietoje vieną negausų mitingėlį, tačiau nedelsdama mėgina suorganizuoti kur kas didesnį.
Žinoma, mitingas vyks toje pačioje vietoje, kurią dabar ši publika sieks paversti nauja Garliavos Klonio gatve ir Tautos pasipriešinimo Blogio jėgoms Romuva. Tos jėgos – Briuselio vadelėjami „liberastai-globalistai“ bei šių artimiausieji sąjungininkai bei giminaičiai – Kremliaus valdomi „žydai-komunistai“.
Šiai stovyklai prijaučiantys, jai pataikaujantys bei jos kurstomi politikai dešiniojoje opozicijoje ir valdančiojoje valstietijoje jau grasina R.Šimašiui bei jo šalininkams ne tik Tautos rūstybe, bet ir prokurorais bei teismais.
Šalia – nemaža dalis ir, galbūt, net dauguma tos patriotinės stovyklos, kuri ideologiniu ir pasaulėžiūriniu požiūriu yra lyg ir priešiška dešiniesiems radikalams, tačiau šiuo klausimu jiems iš esmės pritaria.
Pagrindinis šios stovyklos rūpestis ir baimė – „Kremliaus hibridinė agresija“ ir „informacinis karas“ prieš Lietuvą, kurie esą vyksta dieną ir naktį, o pagrindinis taikinys yra pokario partizanai. Taigi, bet koks tų partizanų bei rezistentų, o ypač – žymiausių jų atstovų – siejimas su Holokaustu esą yra sąmoningas arba nesąmoningas degalų pylimas į rusų tankus.
Pasak šios stovyklos atstovų, R.Šimašius, vienu ypu nulupęs atminimo lentą, suteikia Rusijai argumentą, kad ir pati Lietuvos valdžia neva pripažįsta, jog jų pokario partizanai buvo „žydšaudžiai“.
Ketvirta grupė – tie, kurie pritaria tiek lentos pašalinimui, tiek tam, kaip tai buvo padaryta. Pasak jų, tie, kurie bet kokiu būdu prisidėjo prie nacių veiksmų žudant Lietuvos žydus, neverti bet kokio viešo pagerbimo bei atminimo – ypač suteikiamo valstybės valdžios rankomis.
Bet kokie jų nuopelnai, kovojant su sovietine okupacija, pasak šios stovyklos, jokiu būdu neatperka ir nenutrina Holokausto dėmės. Taigi, J.Noreika, buvęs nacių valdomos Šiaulių apskrities administracijos viršininku ir pasirašęs įsąkymus dėl žydų getų formavimo bei jų turto nusavinimo – būtent tokia figūra.
Tad kuo skubesnis jo lentos pašalinimas, net nepaisant jo būdo, pasak šio požiūrio šalininkų – būtina ir neišvengiama priemonė, saugant Lietuvos prestižą Vakaruose bei tokiu delsimu nepadedant tai pačiai Rusijos propagandai.
Penktieji – į kraštutinę karę pasistūmėję radikalai, tvirtinantys, jog tiek J.Noreika, tiek ir visi kiti pagrindiniai pokario rezistencijos veikėjai buvo ne šiaip sau nacių rėmėjai ar talkininkai, bet tiesioginiai žydų žudikai, sutepę savo rankas aukų krauju.
Tuo tarpu šeštoji stovykla, regis, yra pati negausiausia. Tai – tie profesionalūs istorikai bei visuomenės veikėjai, kurie pritaria tam, jog tokie veikėjai, kaip J.Noreika, neturi būti viešai ir valstybės mastu gerbiami, tačiau kartu teigia, jog tokie pavieniai bei chaotiški veiksmai ne tik nesprendžia problemos, bet ją dar ir gilina.
Pasak jų, tokių rietenų šaltinis, užtikrinantis, jog jos vyks ir toliau dar ilgus dešimtmečius – šalyje nėra ne tik kažko panašaus į nacionalinį sutarimą, bet net ir rimtų diskusijų apie tai, koks apskritai buvo Lietuvos visuomenės įsitraukimas į žydų genocidą.
Pirmiausia, kiek lietuvių tiesiogiai dalyvavo žydų žudynėse ir kas jie buvo? O kiek – talkino žudikams, užtikrindami skalndų viso didžiulio Holokausto mechanizmo veikimą? Kurie veiksmai gali būti laikomi tokiu talkinimu ir tiesioginiu kolaboravimu? Ar getų formavimas ir turto nusavinimas laikytini Holokausto dalimi?
Ar atviras bei sąžiningas pripažinimas, kad kai kurie pokario rezistencijos atstovai yra vienu ar kitu mastu prisidėję prie žydus žudžiusios nacių valdžios, visiškai diskredituoja pokario partizanų kovą bei legitimuoja Rusijos propagandą jos atžvilgiu, ar priešingai – sustiprina valstybės ir visuomenės sveikatą bei atsparumą?
Nors, kaip matyti, kai kurie iš tų klausimų skamba grynai retoriškai, tačiau tikrovė yra ta, kad nacionaliniu, valstybė ir visuomenės mastu dėl jų ne tik nėra sutarimo, o priešingai – vyksta tikras pilietinis karas.
Ir, pasak šeštosios stovyklos atstovų, vyks tol, kol tauta nesusės ratu aplink tą parako statinę bei nepavers jos diskusijų stalu.
Scenoje pasirodė net pats prezidentas G.Nausėda.
Jis paskelbė stojantis į pusę tų, kurie teigia, jog pagrindinė bėda ir visų tokių bėdų šaltinis yra tai, kad nacionaliniu mastu nesutarta dėl esminių klausimų, susijusių tiek su nacių, tiek su sovietine okupacija bei šių režimų nusikaltimais.
Šalies vadovas pripažino, kad iki šiol dirbusi speciali tarptautinė komisija šiems nusikaltimams įvertinti ir ištirti atliko daug darbo, kaip ir daugybė kitų profesionalių istorikų, bet nacionalinio sutarimo paieškoms to nepakanka.
Prezidentūra pareiškė sieksianti būti to nacionalinio susitarimo „moderatorė“, pažadėta suburti ir specialią grupę, kurią sudarys kultūros, visuomenės, mokslo veikėjai.
Kartu šalies vadovas paragino politikus nebelįsti su jokiais darbo įrankiais į šį jautrų lauką ir paskelbti moratoriumą bet kokių istorinės atminties reliktų šalinimui ir naikinimui.
Visiems šiems teiginiams galima pritarti, tačiau akį rėžia du nežinomieji.
Pirma, kokia paties prezidento pozicija dėl lentos J.Noreikai? Jis pritaria, kad jos nebūtų, bet nepritaria pašalinimo būdui? O gal lenta turėjo likti? Ar jis apskritai neturi nuomonės šiuo klausimu, palikdamas jį spręsti „profesionalams“?
Antra, ką iš tiesų reiškia tas istorinių reliktų šalinimo ar keitimo „moratoriumas“ ir kiek jis turi trukti? Kur garantija, kad ekspertų diskusijos netruks dar kelis dešimtmečius, ir taip bus patogu vėl vengti ne tiktai atsakymų į aštriausius klausimus apie konkrečias istorines asmenybes, bet ir su tais atsakymais susijusių veiksmų?
Beje, dabartinė G.Nausėdos retorika verčia prisiminti jo pirmtakę D.Grybauskaitę. Kilus aštrioms ir triukšmingoms vertybinėms diskusijomis ji žodį ištardavo tik tuomet, kai jau tiesiog būdavo nebepadoru tylėti.
Tačiau tardama tuos žodžius arba nepasakydavo nieko, arba pareikšdavo, kad tokios diskusijos apskritai nereikalingos.
Kodėl. Matyt, todėl, kad arba nežinodavo, kokią poziciją geriau užimti viešųjų ryšių požiūriu, arba nenorėdavo jos atskleisti baimindamasi, kad tai gali pakenkti reitingams.
Taigi ar prezidento, kaip „moderatoriaus“, vaidmuo, apie kurį G.Nausėda ne kartą kalbėjo ir prieš rinkimus, ir po jų, iš tiesų nereiškia to, kad šalies vadovas tiesiog neužima jokios pozicijos tuomet, kai nenori ar bijo tai daryti?
Nors būtent prezidento pozicijos tokiu atveju kaip tik labai reikia.
Kita vertus, nuo prezidento inauguracijos nepraėjo nė mėnuo, taigi galbūt reikia būti kantresniems ir luktelėti, kol jis ims vykdyti pažadus būti drąsiu, aktyviu ir, svarbiausia, atviru šalies vadovu.
Kol kas gana neaiški šalies vadovo pozicija ir tokiu svarbiu kasdienės politikos klausimu kaip Vyriausybės formavimas.
Žinoma, konkrečios ministrų kandidatūros, jų politinis priklausomumas, Seimo valdančiosios daugumos sudėtis – pirmiausia pačių parlamentarų, o ne prezidento reikalas.
Tačiau tai, ko gero, prezidentui netrukdo pagaliau viešai paskelbti savo pozicijos, tarkime, dėl konkrečių ministrų likimo, užuot toliau slapukavus, nors susitikimai su ministerijų vadovais ar kandidatais į jų postus vyksta.
Dabar ši pozicija pateikiama dozuotai – tepasakant, kurie ministrai, G.Nausėdos manymu, turėtų išsaugoti portfelius.
Galbūt prezidentas su savo komanda sumanė iš pradžių apsukti visą derybų ratą, kartu sutariant ir dėl eurokomisaro kandidatūros, o tik po to paskelbti savo nuomonę.
Šitokių žaidimo taisyklių laikosi ir valstiečių deleguotas premjeras S.Skvernelis – jis apie Vyriausybės formavimą kalba neaiškiai kaip koks piktąsias dvasias išvarantis Sibiro šamanas.
Kol kas tikros ar tariamos prezidento pozicijos fragmentai prasisunkia tik pro uždaras duris.
Tarkime, jis esą norėtų išprovokuoti V.Tomaševskio vadovaujamų Lietuvos lenkų pasitraukimą iš valdančiosios daugumos, paversdamas ją opozicijos už pavadžio laikoma mažuma.
Pagal tokį scenarijų, pasitraukimą esą galima išprovokuoti neleidžiant lenkų pasiūlytiems atstovams užimti žadėtų Vidaus reikalų ir Susisiekimo ministerijų.
Ar G.Nausėdai pavyks tai padaryti ar bent priversti valstiečius, pavyzdžiui, palikti poste valdančiųjų norimą nubausti R.Masiulį?
Ar prezidentas įstengs prispausti R.Karbauskį, kad į eurokomisarus būtų pateikta ir moters kandidatūra, nepaisant garsių valstiečių vedlio pareiškimų, kad lyčių lygybės klausimų Europoje jie nespręs?
Kiek apskritai bus galima paskirti taškų po šio raundo valstiečiams, kiek – jau savo savarankišką žaidimą žaidžiančiam premjerui, o kiek – vis dar apšylančiam prezidentui?
Laiko iki momento, kol turi būti pateikta visa Vyriausybė, o po to greičiausiai balsuojama dėl jos programos Seime, jau lieka visai nedaug. Gal tada bus aiškiau, kiek iš tiesų vertas naujasis „moderatorius“ šalies vadovo poste.
Apžvalgininkas
