Dar neaišku, ar geriau bus ir po eilinių Seimo rinkimų. Jokia grupė ar jų samplaika nelaimės daugumos ir norom nenorom privalės rengti politinį turgų. Jame pagrindinės derybos vyks dėl postų, o ne dėl idėjų. Idėjų ir programų laikai Lietuvoje pasibaigė.
Tiesa, yra nedidelė galimybė nepamiršti visiškai klasikinio kelio. Tai atsinaujinantys socialdemokratai, netikėtai prisiminę, ką tas žodis reiškia. Jie dar galėtų po socialinės politikos vėliava sutelkti šalininkus ir pasikvietę daugiau ar mažiau turiniu artimų politinių grupelių solidžiai pasirodyti rinkimuose.
Žinoma, jei neišponės. Deja, tokių požymių yra. Pasipūtimo bakterija jau skverbiasi į G.Palucko kalbėjimą ir elgesį. Beje, nieko naujo. Trisdešimt metų stebiu Lietuvos politikoje šį procesą.
Kol pretendentas į politikus dar be posto – žmogus kaip žmogus. Normaliai kalba, samprotauja, supranta humorą. Bet vos tik palipa politiniu laipteliu aukščiau, pradingsta ir natūralus elgesys, ir humoro jausmas.
Kodėl Ukrainoje tūkstančius rinkėjų patraukė komikų grupė ir jų vadovas? Neatrasdamas amerikų manau, jog, be kitų priežasčių, žmonėms nusibodo geležies dulkių prisodrinta kalbėjimo atmosfera, kuri pradėjo kenkti ir visuomenės sveikatai.
Bet jei po LSDP abreviatūra susitelkusieji Seimo rinkimuose pasirodys prastai arba tik vidutiniškai, kas po to diktuos naujo politinio turgaus taisykles? Tie, kurie gyvena su raidžių deriniu TS-LKD? Reikia pripažinti, praėjusiuose rinkimuose jie bent jau turėjo paskaitomą programą.
Deja, laikai keičiasi. Ir ne tik laikai. Iš TS-LKD pasitraukė (kas karjeros laiptais jau nebe Lietuvoje, kas į istorijos atmintį) nemažai grupės senbuvių. Natūralu, jog kyla lyderystės problemų. Kai kurie politologai abejoja sėkminga dabartinio TS-LKD vadovo perspektyva. O ką nauja karta gali pasiūlyti?
Šis klausimas tinka visoms politinėms abreviatūroms. Išvaizdų, kur kas raiškiau negu kadaise nemažai sąjūdininkų kalbantį pretendentą į vadovus nesunku surasti. Bet ar to užtenka?
Mano manymu, tikram politikui, kuriam svarbu ne tik laikinai apsigyventi su kuriuo nors partiniu pavadinimu, reikia ne vien vadybinių sugebėjimų, teisinių žinių ar politologinio išsilavinimo. Reikia savybės, kuri vienintelė politiko darbą daro prasmingą, – tėvynės meilės, tikėjimo savo pasirinkimu ir atsidavimo.
Iškilmingai skamba, gal net neadekvačiai šiems laikams, bet be idėjinio apsisprendimo, idealizmo ir patriotizmo politiko veikla yra tik eilinis geriau ar blogiau atliekamas darbas. Politikas yra tarsi savotiškas kunigas, kad ir kartais labai aplaidus, bet vis tiek paženklintas aukštesnės misijos ženklu. Net cinikas Kaligula jautėsi esąs Romos patriotas.
Tarpukario Lietuvoje buvo daug tėvynės labui ir valstybei pasiaukojusių politikų. Raštu ar žodžiu išreikštas prisipažinimas „Dirbu dėl Lietuvos“ neskambėjo patetiškai. Ironišką atspalvį jis įgijo mūsų laikais. Kas yra patriotas, kas ne ir kuris tikresnis – slidi tema, bet žmonės dažniausiai intuityviai atskiria, kas tikra, o kas formalu ar dirbtina.
Net tarp vienminčių prieštaringai vertinamas A.Smetona vieningai, įtraukiant ir atvirus priešus, pripažįstamas pasiaukojamai tėvynės labui dirbusiu politiku.
Patriotizmas nėra vienos kurios pasaulėžiūros monopolija. K.Grinius – iki kaulų smegenų socialdemokratas. Kas galėtų suabejoti jo patriotiškumu? Partizaninis pasipriešinimas be idealizmo išvis neįsivaizduojamas.
Tyčia praleidžiu sovietinį laikotarpį, nes čia pradėjęs kalbėti patriotizmo, idealizmo ar pasiaukojimo Lietuvos labui temomis įbrisi į brūzgynus, iš kurių neapsibraižęs neišlįsi. Ir, svarbiausia, savo samprotavimais niekam neįtiksi.
Tik jau Sąjūdžio laikais prisimenu trumpą diskusiją Sąjūdžio seimo taryboje – reikia ar nereikia Baltijos kelio. Kam esą tas paradinis ritualas? Žmonės racionalūs ir be idealistinio bangavimo susivokia, ko siekiame.
Baltijos kelio rezultatas apstulbino net pačius skeptiškiausius.
Kokia jauniausia politikų karta? Patriotiška, ironiška, karjeristinė, pragmatiška? Diplomatiškas atsakymas – mišri. Viena aišku – pasikeitė žmonių požiūris į valstybę ir politikų požiūris į savo misiją. Kas pakito?
Lyginti su sovietmečiu nekorektiška – tai dangus ir žemė. Bet lyginant su tarpukariu taip pat yra ryškių skirtumų. Tarpukario politikai buvo ištikimiausi savo pažiūroms ir įsitikinimams. Dėl jų, kaip ir dėl tėvynės, galėjo net aukotis.
Dabartiniams jaunosios kartos politikams pažiūros, nekalbant jau apie ideologijas, vis mažiau svarbios. Todėl nesunkiai pereinama iš vienos frakcijos į kitą, be didelių vidinių išgyvenimų keičiamos partijos. Niekam jau ne paslaptis, jog ir partijos telkiasi apie asmenybes arba jų palaimintus, o ne apie pažiūras.
Liko tik dviejų tipų partinės pasaulėžiūrinės sriubos – centro dešinė ir centro kairė. Ir abi be druskos. Programos – tobulos mišrainės. Politiko misija – ne atsidavimas, darbas tėvynės labui, bet rinkėjų įtikinimas, kad mišrainė yra geresnė už konkurento ir sveika visuomenės organizmui. Patriotinės retorikos, tekstų yra daug, bet labai sunku atskirti, kas nuoširdu, o kas sukurpta karjeros tikslais.
Taigi bus ar nebus pirmalaikiai rinkimai, antraeilė problema.
Svarbu, kaip keičiasi naujausios kartos politikai ir kokiu vertybiniu keliu jie ves tautą ir valstybę į ateitį.
