Ir viešai, ir užkulisiuose vykusios kėdžių dalybos parodė, jog R.Karbauskio vedami valstiečiai išlaikė jėgą ir įtaką, o dėl kai kurių pozicijų net privertė prezidentą G.Nausėdą atsitraukti.
Kodėl reitingų karaliumi tapęs šalies vadovas neparodė, kad politinės galios centras yra S.Daukanto aikštės rūmuose, smarkiau perkratydamas Vyriausybę, pareikalaudams daugiau ir aiškesnių simbolinių aukų?
Priežastys, matyt, kelios. Tai ir gana atsargus G.Nausėdos politikos stilius apskritai, ir nepakankama patirtis, ir pagaliau nenoras įstumti šalį į politinę sumaištį, jei nebūtų susitarta su dabartine Seimo valdančiąja dauguma.
Juolab kad jai liko kiek daugiau nei metai prasilaikyti iki parlamento rinkimų.
Bet trečiadienį Vyriausybės sudėtį pristatę prezidentas ir premjeras tuojau pat turėjo ne tik atsakyti į klausimus, susijusius ne su politinių raumenų stiprumu ar kėdžių perstumdymais, bet ir nusileisti į kasdienės Lietuvos žemumas, kuriose, ko gero, karščiau nei viršūnėse.
Abu aukščiausi valstybės pareigūnai pareiškė kategoriškai nepritariantys net keliose Lietuvos vietose plykstelėjusiam aršiam priešinimuisi beglobių vaikų ar neįgalių žmonių namų įrengimui.
Jie paragino visuomenę būti solidarią ir mielaširdingą, nesivadovauti akla baime ar neapykanta tiems, kurie yra lygiai tokie patys visuomenės nariai.
Mat kiek anksčiau pasipriešinimas beglobių vaikų namų įrengimui plykstelėjo Biržuose, o šią savaitę Žiežmariuose kilo tikras sukilimas prieš valdžios planus statyti namus psichikos negalią turintiems žmonėms.
Dalis vietos bendruomenės grasina ir skundais aukščiausioms institucijoms, ir net nepaklusnumo akcijomis.
Poste išlikęs socialinės apsaugos ir darbo ministras L.Kukuraitis paskelbė viešą laišką minėtoms bendruomenėms, o kartu visai tautai, ragindamas žmones mylėti kiekvieną savo artimą.
Politikas taip pat tvirtai pareiškė, kad valstybė negali nusileisti tokiems protestuotojams. Ir atsitraukti.
Bet į Žiežmarius su taikdariška misija nuvykusi socialinės apsaugos ir darbo viceministrė V.Augienė grįžo ant skydo – piliečiai, stoję prieš kaimynystę su neįgaliaisiais, neatsitraukė nė per sprindį.
Valdžia pasiryžusi su šiais žmonėmis kalbėtis tiek, kiek reikės. Tačiau, matyt, ne tai gali pralaužti šią gėdingą aklavietę, o likusios, susipratusios, visuomenės dalies pasipiktinimas.
Neatmestina, kad tai gresia naujais pilietiniais konfliktais, kurių ir taip netrūksta. Bet kito, ne tokio skausmingo, kelio, ko gero, nėra.
Iškalbinga tai, kad šiomis dienomis Lietuva laiko sunkų brandos egzaminą ir kitoje srityje.
Žinoma, sostinės meras R.Šimašius, kaip jau įprasta jo karjeroje, vėl padarė šiurkščią klaidą liepęs šeštadienį ketvirtą valandą ryto slapta nukabinti nuo Vrublevskių bibliotekos nacių administracijos pareigūno ir antisovietinės rezistencijos veikėjo J.Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lentą.
Jeigu meras tikrai įsitikinęs, kad sostinės savivaldybė negali atminimo ženklu pagerbti tokio žmogaus, ta lenta turėjo būti nuplėšta vidury dienos ir maksimaliai viešai. O dabar R.Šimašius tik dar labiau pakurstė tuos, kurie visada matė tik šviesiąją J.Noreikos veiklos pusę.
Todėl nieko keista, kad Klonio gatvės Garliavoje klonu jau virstančioje teritorijoje Vilniaus centre šią savaitę vykęs mitingas tiesiog žaižaravo antisemitiniais pareiškimais.
Nieko nuostabaus, kad jais svaidėsi atviri radikalūs nacionalistai ar neonaciai. Bet tomis pačiomis vėliavomis mojavo ir kai kurių garbingų organizacijų, vienijančių kovotojus su sovietine okupacija, lyderiai.
Šio kelis šimtus žmonių surinkusio mitingo rengėjai skelbė, kad jame turi dalyvauti ir konservatorių atstovai. Vis dėlto pastarieji, anksčiau pliekę R.Šimašių ir gynę J.Noreiką, atsiribojo nuo tokios išankstinės reklamos.
Užtat pirmosiose J.Noreikos gynėjų eilėse vėl išniro dešiniųjų patriarchas V.Landsbergis. Visą laiką stengęsis tarsi pamiršti J.Noreikos įsakymus dėl geto steigimo ir žydų turto nusavinimo profesorius šį kartą žengtelėjo dar toliau. V.Landsbergis pareiškė, kad Lietuvos žydų bendruomenės (LŽB) vadovė F.Kukliansky, paskelbusi, jog dėl anoniminių grasinimų uždaroma Vilniaus sinagoga, veikia Maskvos propagandos naudai.
Reikia pripažinti, jog F.Kukliansky, tebekovojančios su atskilusia bendruomenės dalimi, veiksmai buvo padriki ir prieštaringi. Po poros dienų sinagoga vėl buvo atidaryta.
Dar prieš tai V.Landsbergis šia proga parašė irgi padriką eilėraštį, kuriame bylojo norintis, kad ne tik lietuviai būtų protingi, bet ir nors vienas kitas žydas, taip pat priminė, jog net Jėzaus motina buvo „žydelka“.
F.Kukliansky savo ruožtu priminė, jog žodis „žydelka“ ją žeidžia, nes turi stiprų tradicinio antisemitizmo prieskonį.
Šių dviejų asmenų „dialogas“ puikiai atspindi bendrą vaizdą vertinant tragiškos istorijos puslapius. Visi kalbasi lyg kurti su aklais, negana to, itin agresyviai.
Negi neįmanoma sustoti ir nenuslysti ten, kur buvome prieš keletą dešimtmečių?
Neabejotina, kad šioje srityje turi būti kuo garsesnė visuomenės reakcija smerkiant bet kokią barbarybę. Taip pat privalėtų elgtis ir politinis elitas, kurio dauguma vis dar atsargiai tyli.
Kol kas sunku pasakyti, ar šios atsinaujinusios kaktomušos pagaliau pastūmės visuomenę ir valstybę žengti ten, kur ragino ir prezidentas G.Nausėda, – prie gilių ir plačių nacionalinių diskusijų, kurios galiausiai padėtų tašką vertinant esmines istorinės atminties problemas.
