Pirmiausia tam tikslui būtų sukurtas feisbuko renginys. Tada prie jo galybė žmonių, kad ir tas pats milijonas, pasižymėtų, kad jame dalyvaus. Dar kitas milijonas – kad bent jau domisi šiuo renginiu.
O išaušus paties renginio dienai nutiktų kaip ir su visais feisbuko renginiais – pasižymėjusių galybė, o atėjusių – vienas kitas.
Juokas juokais, tačiau praėjus trisdešimčiai metų ima atrodyti, kad net ir tokią progą galima panaudoti įprastiniams barniams.
Vieni organizuoja vieną gyvąją grandinę, kiti – alternatyvią. Vienos organizatoriai sugeba susipykti tarpusavyje dar nepradėję dorai organizuoti, kiti į šuns dienas deda Vilniaus miesto savivaldybę, atseit toji neduodanti leidimo jų renginiui.
Sostinės savivaldybė baigia sutrikti – kiekgi tų minėjimo renginių bus, kas juos organizuoja ir kodėl organizatoriai juos stumia vienas ant kito.
Dar kiti piktinasi, kad LRT savinasi visus Baltijos kelio laurus ir bando šiuo keliu išvažiuoti visą naują sezoną.
LRT nedrąsiai mėgina priminti, kad būtent nacionalinis radijas atliko visą informacinį ir koordinacinį juodą darbą tais laikais, kai dar nebuvo GPS ir socialinių tinklų.
Tas tai taip, nepaliauja urgzti komerciniai transliuotojai, bet jeigu mes būtume egzistavę prieš trisdešimt metų, tai irgi būtume prisidėję, o visuomeniniam transliuotojui ir taip per daug garbės.
Dar kitiems užkliūva, kad vintažinių automobilių ralyje, skirtame Baltijos kelio trisdešimtmečiui, drįso važiuoti sovietinės volgos ir žiguliukai, nes, matai, tuo neatsargiai skatinama nostalgija okupantui.
O juk mūsų vakarietiška orientacija ir tautinis grynumas turėtų būti atspindėtas ir atitinkamais automobiliais.
Pagaliau kaip išsiversi be tradicinių profesionalių raudotojų, kurie kiekvieną sakinį pradeda: „Ar už tokią...“ ir užbaigia nuobodžiomis jeremiadomis apie tai, jog šiandien gerai pagalvotų prieš eidamas į tokį kelią, nesgi viskas išvogta, nutautinta, emigruota ir taip toliau, ir panašiai.
Žodžiu, įprasta ir širdžiai miela kasdienybė.
Todėl visiškai netikėtu kontrastu pribloškia pasklidusi žinutė apie tai, kad penktadienį kitas Baltijos kelias, kita gyvoji žmonių grandinė, planuojama visai kitame pasaulio gale – Honkonge. Ten jau mėnesį daugiau laisvių ir demokratijos reikalaujantys protestuotojai ketina sunerti rankas trijose 32 kilometrų ilgio grandinėse. Tikėdami, kad jų protestai anksčiau ar vėliau atneš pergalę prieš centrinę Kinijos valdžią, kaip kad Baltijos kelias atnešė pergalę mums.
Retrospektyvoje, žinodami, kaip braškėjo tuo metu Sovietų Sąjunga, galime sakyti, jog mums buvo lengviau – niekas tuo metu jau nebetikėjo režimo gyvybingumu, niekas, tiesą sakant, jau ir nebebijojo būti sulaikytas ar sumuštas.
Tuo metu Kinija bent jau iš pažiūros šiuo metu yra savo galybės zenite, valdžia kaip niekad sutelkta vieno žmogaus rankose. Žmogaus, kuris tiesiog paniškai bijo bet kokio iššūkio savo legitimumui ir režimo stabilumui.
Jau vien todėl būsimo penktadienio verta laukti su nerimu, tikintis, kad noras išvengti kruvinos konfrontacijos bus stipresnis už norą neprarasti veido.
Ir, žinoma, suprantant, kokia nuostabi prabanga yra mūsų nuobodžiai buitiniai barniai, koks pakeliamas būties lengvumas yra galimybė pyktis, taikytis ir vėl pyktis. Vis dėlto kaip nuostabu kartais užmiršti reikšmingas netolimos praeities datas jau vien todėl, kad dar daugiau tikiesi iš ateities.
Ir kad prieš trisdešimt metų mes visi susikibome rankomis, kad daugiau to nebereikėtų daryti. Kad gyventume tiesiog normaliai.
Ši normali, kartais nuobodoka, kartais tingoka kasdienybė ir yra geriausias paminklas Baltijos kelio trisdešimtmečiui.
