Druskininkiečiai jau kurį laiką nemato savo mero R.Malinausko. Negirdėti ir jo komentarų apie garsiąją Vijūnėlės dvaro istoriją.
Nerimaujančius galima nuraminti – meras stiprina sveikatą ir netrukus sugrįš prie Druskininkų vairo.
– Mere, žmonės jūsų jau pasigedo. Kur dingote, kas nutiko?
– Kadangi meras yra toks pat žmogus kaip ir visi, ateina laikas, kai atsiranda tam tikrų problemų, kurias reikia išspręsti.
Mano sveikatos problemos nėra kokios nors netikėtos, staigios. Viskas susiję su ankstesne sportine veikla – automobilių sportu.
Tuomet buvau patyręs įvairių traumų. Dabar jos primena apie save.
Prieš kelerius metus pajutau stuburo skausmus, o pastaruosius pusantro du mėnesius jie pasidarė sunkiai pakenčiami. Todėl teko ryžtis sudėtingai stuburo operacijai.
Dabar vyksta reabilitacija. Jaučiuosi daug geriau nei prieš operaciją.
Dar kartą pasidžiaugiau Lietuvos medikų lygiu, taip pat mūsų Druskininkų galimybėmis – atgauti sveikatos nereikia važiuoti į užsienio klinikas ir kurortus. Viską, kas geriausia, mes turime pas save.
Po mėnesio vėl dirbsiu visa jėga Druskininkams, kaip tai darau jau 19 metų.
– Pas medikus patekę žmonės šiek tiek kitaip ima vertinti tai, kas yra aplink juos, – reiškinius, žmones, situacijas. Ar jums taip neatsitiko?
– Kiekvienas žmogus, turėdamas laisvo laiko, mąsto, svarsto, analizuoja. Mano požiūrio į gyvenimą, atsakomybės jausmą, žodžio laikymąsi nepakeis jokios situacijos.
Tai, kad stuburas operuotas, dar nereiškia, kad jis buvo nulaužtas.
Mano stuburas kietas ir stiprus. Manau, kad ir po operacijos jis išliks tvirtas, išlaikantis atsakingą požiūrį į viską.
Pastarųjų kelerių metų įvykiai – įtampa, stresas, visas tas keliamas šaršalas – organizmui tikrai nepadėjo.
Tačiau esu įsitikinęs, kad su druskininkiečiais nuveiksime dar daug svarbių darbų.
– Kaip vertinate atsinaujinusias diskusijas dėl vadinamojo Vijūnėlės dvaro?
– Gal jums bus sunku patikėti, tačiau pastaruoju metu nesidomiu tuo, kas vyksta viešojoje erdvėje, tame absurdo teatre.
Pralaimėtas mūšis tai dar nepralaimėtas karas.
Žinau, kad nieko nėra amžino, todėl tikiu, kad ateis laikas, kai prokurorai iš tikrųjų gins viešąjį interesą, o ne vykdys politinius užsakymus ir susidorojimus, kaip dabar yra Lietuvoje.
– Turėjote laiko pabūti vienas, viską ramiai įvertinti. Kas jus labiausiai skaudina toje istorijoje?
– Užsakytas, nupirktas tiesos formavimas ir jos pateikimas.
Viduje sunku, kai pagalvoji, kad darbą Druskininkuose pradėjai pačiu sudėtingiausiu kurortui metu – 2000-aisiais.
Nėra lengva suvokti tokias metamorfozes, kai dešimt metų esi renkamas geriausiu šalies meru, į tave patarimo kreipiasi verslininkai, politikai, ir staiga tam tikrų veikėjų užsakymu įjungiamas puolimo režimas. Esi sumaišomas su žemėmis, nuo to kenčia ne tik artimiausi šeimos nariai, bet ir kai kurie pažįstami.
Norėčiau tiems puolimo užsakovams ir vykdytojams pasakyti: lazda turi du galus. Patirkite tai, ką man teko patirti, tada gal kai ką suvoksite.
Antras dalykas, kuris liūdina, – mūsų valdžios nuėjimas į berniukų ir mergaičių feisbukinį lygį, kai visiškai nesvarbu, kokia yra realybė, kokie teisinėje valstybėje esantys dokumentai, faktai, įrodymai.
Svarbiausia – kaip padaryti, kad nenukristų reitingai, kaip save pateikti ant kuo baltesnės lėkštutės.
Labai gaila, kad Lietuvoje neatsirado nė vieno politiko, kuris būtų išgirdęs pusseptinto tūkstančio druskininkiečių balsą ir panoręs išsiaiškinti tiesą – sudaryti komisiją tikrai situacijai Druskininkuose išsiaiškinti.
Jiems daug paprasčiau numuilinti viską, sukišti į stalčių, kad laikui bėgant viskas užsimirštų. Taip, pavyzdžiui, pasielgė Seimo pirmininkas.
– O kas džiugina?
– Norėčiau labai padėkoti druskininkiečiams už prieš pusmetį parodytą vienybę ir palaikymą, už jų tvirtą nuomonę, kai buvo surinkta šeši su puse tūkstančio parašų.
Dabar tą pačią poziciją ir susitelkimą mūsų žmonės parodė surinkę tris tūkstančius parašų dėl to, kad Vijūnėlės dvaras būtų perduotas M.K.Čiurlionio meno mokyklai.
Druskininkiečių ir visos Lietuvos žmonių palaikymas – ir parašai, ir gatvėje sutiktų žmonių rankų paspaudimas, ir visai nepažįstamų žmonių skambučiai – visa tai suteikia jėgų ir tikėjimo, kad viską darome teisingai.
– Kaip atsakytumėte į tokį klausimą: „Kodėl Druskininkų meras taip aktyviai rūpinosi, kad čia atsirastų minėtas pastatas, ir taip uoliai kovojo dėl jo išsaugojimo?“
– Pirmiausia esu Druskininkų savivaldybės, kuri išdavė visus leidimus, meras, o leidimai buvo suderinti su visomis institucijomis.
Man pagal pareigas priklauso užtikrinti investicijų pritraukimą ir plėtojimą, nepriklausomai nuo savininko pavardės, jo statuso ar investicijų paskirties.
Nežinau, ar taip dera kalbėti viešumoje, bet tiems autoriams sakau: „Jei Druskininkuose kas nors įsigyja teisėtą turtą, jį renovuoja ir rekonstruoja, tai mano, kaip mero, uždavinys, kad viskas vyktų teisėtai, sklandžiai. Investuotojai Druskininkuose turi nepajusti jokių nesklandumų.“
Ne kartą minėjau ir galiu pakartoti – Vijūnėlės dvaro savininkas Žilvinas Pavilonis yra geras mano tėvų pažįstamas.
Skelbimai apie parduodamą žemės sklypą Turistų gatvėje buvo skelbiami viešai.
Aš pats Žilviną įkalbinau investuoti toje vietoje, nes ten – nei parkas, nei draustinis, nei kokį nors kitą apribojimą turinti vieta. Kai viskas taip netikėtai pasisuko, esu morališkai už tai atsakingas.
Jaučiu atsakomybę ir už jo finansinius praradimus, kurie atsirado ne dėl kokių nors pažeidimų, bet dėl bylos politizavimo.
Šiandien jaučiuosi kaip ir išdavęs žmogų.
– Kalbama, kad Vijūnėlės dvaro savininkas jau pavargo kovoti dėl pastato išsaugojimo ir ketina jį griauti. Ar tai tiesa?
– Jei savininkas nusprendė, kad griaus pastatą, tai yra jo sprendimas. Jei tai būtų mano turtas, aš už jį dar pakovočiau.
– Jūsų gyvenime įvyko dar vienas svarbus įvykis – jūs vedėte.
– Aš niekada neviešinau ir neaptarinėjau asmeninio gyvenimo. Galiu tik pasakyti, kad šiandien aš esu laimingas, jei norite – pavydėkite...
