Žinoma, buvo kalbama apie mokytojų algas. Ministras žadėjo, kad jos kasmet didės po 10 proc. ir 2025 metais sieks 130 proc. šalies vidutinio darbo užmokesčio. Tai LŠDPS tenkina, bet bijant, kad pažadai liks neištesėti, reikalauta garantijų – įrašo kolektyvinėje sutartyje.
Ypač abejojama, ar mokytojų algos 2025-aisiais jau 30 proc. viršys šalies vidurkį. Mat keletą metų šis rodiklis Lietuvoje didėja 8–9 proc. ir, jei taip tęsis dar penkmetį, pedagogų algos neįstengs tiek pranokti vidutiniško lietuviško uždarbio.
Todėl manoma, kad 10 proc. algų didėjimo mokytojams negana, jei ir kitiems darbuotojams kone panašiai augs pajamos, nes tada pedagogų profesijos prestižas vis viena nekils.
Žvelgiant ne pro rožinius akinius, netgi dešimtadaliu kasmet didinti pedagogams algas bus labai nelengva, jei dabar pastebimi neigiami pasaulio ekonomikos raidos požymiai artimiausiu metu virs ekonomine krize.
Prielaidų, kad tokio scenarijaus gali pavykti išvengti, nėra daug – JAV ekonominis karas su Kinija vis labiau įsibėgėja, o svarbiausias ES ekonominis garvežys – Vokietijos ūkis – jau lėtėja.
Krizei įsimetus į Lietuvos ekonomiką bus dar labai gerai, jei atlyginimai bent nemažės, o didinti mokytojams algas tiek, kiek šiandien žadama, šalies biudžetui gali būti nepakeliama našta.
Tiesa, jau nuo rugsėjo mokytojų atlyginimai didėja 8–9 proc., kiek labiau keliamos mažiau uždirbančių ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo specialistų algos. A.Monkevičius žada, kad taip bus ir ateityje.
Bet kodėl skelbiama, kad pedagogų algos vis didėja, o jie netrykšta entuziazmu ir teigia, esą Lietuvoje tebėra nuvertintas jų darbas? Pedagogo etatinis darbo užmokestis neatskaičius mokesčių viršija 1200 eurų. Tai nėra daug, bet tai šalies algų vidurkį jau dabar atitinkantis rodiklis.
Vis dėlto didelė mokytojų dalis realiai uždirba mažiau ar net gerokai mažiau, nes ne visiems pavyksta sudaryti etato krūvį.
Visu etatu dirba net mažiau nei ketvirtadalis mokytojų, o trečdaliui jų tenka tenkintis vos puse etato.
Šitokia statistika aiškiai rodo, kad Lietuvoje per daug mokytojų, bet švietimo srityje įprasta logika ne visada tinka. Nors trečdalis mokytojų dirba vos puse etato, Užimtumo tarnybos duomenimis, šiuo metu mokyklos ieško maždaug 400 mokytojų ir sunkiai jų randa.
Labiausiai trūksta dalykininkų – fizikų, matematikų, chemikų, lituanistų ir ypač informacinių technologijų specialistų. Priežastis – vyresnės kartos mokytojai dėl amžiaus pamažu traukiasi iš mokyklų, o jaunimas nesirenka šių dalykų pedagogikos studijų.
Didžiuosiuose miestuose dar pavyksta rasti tokių specialistų, bet mažoms provincijos mokykloms tai jau dabar rimta problema. Valstybė mėgina užbėgti už akių katastrofiškam dalykininkų stygiui ir ėmėsi skatinti jaunimą rinktis pedagogikos studijas, bet stojimo rezultatai prasti.
Šįmet aukštosios mokyklos siūlo 450 valstybės finansuojamų bakalauro pedagogikos studijų vietų, o sutartis kol kas pasirašė tik 257 asmenys.
Tiesa, dar 130 jaunuolių pasirinko valstybės nefinansuojamas pedagogikos studijas. Matyt, atestatai neatitiko nustatytų minimalių reikalavimų. Regis, jie nori studijuoti bet ką, todėl kažin ar daug jų baigs pedagogiką ir galiausiai ateis dirbti į mokyklas.
Be to, ypač mažai jaunuolių rinkosi pedagogų dalykininkų studijas, gerokai populiaresnė ikimokyklinio ir pradinio ugdymo pedagogika.
Matyt, tiksliuosius ir gamtos mokslus krimsti pajėgūs abiturientai pedagogikos krypties nesirenka, nes chemikams, biologams ar IT specialistams verslas siūlo gerokai aukštesnį uždarbį nei mokyklos.
Neigiamą įtaką daro ir menkas pedagogikos studijų prestižas. Ne vienus metus kalbama, kad jas renkasi tik tie, kas niekur kitur įstoti nesugeba. Tuomet gabesni abiturientai ir kratosi tokių studijų.
Susidaro sunkiai išnarpliojamas prieštaravimų mazgas: mažose mokyklose mokytojams nepakanka krūvio ir kartu vis labiau trūksta atskirų dalykų specialistų, pedagogų uždarbis menkas, bet mažėjant mokinių skaičiui išpūsto švietimo tinklo išlaikymas vis brangsta.
Negana to, pedagogų profesinės sąjungos daugiausia kalba apie mokytojų socialines problemas, o svarbiausias švietimo tikslas – mokymo kokybė – lyg ir atsiduria antrame plane.
Akivaizdu, kad reikia ryžtingai pertvarkyti patį švietimo tinklą, uždarinėti mokinių netenkančias mokyklas. Net ne finansiniai argumentai turėtų lemti tokius sprendimus – svarbiau garantuoti mokiniams kokybišką mokymą, kuris neįmanomas, kai nėra kam mokyti atskirų dalykų.
A.Monkevičius pareiškė, kad nereikėtų taikyti buldozerio principo ir, jei maža mokykla sugeba neblogai išmokyti savo auklėtinius, jos nevertėtų uždaryti, o būtų galima ir papildomai finansuoti. Tai finansiškai nelabai racionalus, užtat politinę ramybę žadantis siūlymas.
Vienaip ar kitaip, laikas nelaukia, o jei Švietimo, mokslo ir sporto ministerija sieks, kad atsakomybę už mokyklų tinklo efektyvinimą prisiimtų tik savivaldybės, pertvarkos vežimas dar ilgai buksuos vietoje.
