Vaikai, bent dažniausiai, nelabai supranta, kurių galų jiems mokytis iš pažiūros visai neįdomių dalykų, kurių gal niekad neprireiks gyvenime.
Tiesa, vėliau tam gyvenimui vis reikliau reiškiant pretenzijas jie mielai grįžtų į klasę ir pasimokytų to, ko tada nekentė.
Tačiau jeigu sugebėtume numatyti ateitį jau tokiame gležname amžiuje, gyventi būtų gal ir patogiau, bet labai jau neįdomu.
Nekalbėsime čia ir apie mokytojus, jau velniai žino kiek laiko pakabintus tarp žemės ir dangaus visomis įmanomomis reformomis.
Tiesa, tas mokytojas girdėjo, jog jis esąs viena iš trijų idėjų Lietuvai, suprask – labiausiai gerbiama ateities profesija, o toji ateitis jau visai čia pat. Kita vertus, tas mokytojas mato, jog tokiais tempais darant jo pašaukimą prestižinį turės praeiti ne penkeri, o 50 metų.
Lygiai taip pat netarsime nė žodžio ir apie tas pačias reformas, etatinius apmokėjimus, mokyklų tinklo optimizavimus. Kadangi nelabai yra iš kur tą žodį iškasti.
Kai tuo pačiu metu norisi ir švietimo kokybės, ir kiekybės, ir mokyklos kiekviename vienkiemyje, ir pilnų klasių kiekvienoje mokykloje, akivaizdu, jog tai įmanoma nebent kvantinėje mechanikoje.
Ten subatominė dalelytė, skirtingai nuo mokinio, mokytojo ir mokyklos, gali vienu metu būti dviejose vietose.
Todėl šįkart verčiau pakalbėsime apie paskutinius mokslo metus, kuriuos netrukus pradės išrinkti ir neišrinkti politikai.
Paskutinius todėl, kad kitąmet tokiu metu jau siautės rinkimų kampanija, todėl kalbėti apie sąžiningai atliekamus namų darbus nebeliks jokios prasmės.
Klasė į suolus grįžta nelabai pasikeitusi. Toną užduoda toji pati grupuotė, tik gal šiek tiek labiau apdaužyta savivaldos, Europarlamento ir prezidento rinkimų.
Bet iš to nelabai ko pasimokiusi, tik dar labiau įsitikinusi, kad ant jų visai be reikalo visi užsisėdo. Netgi jų pačių skirtas ir rinktas klasės seniūnas, pasirodo, – paskutinis padugnė ir išdavikas.
Siekdama toliau tvarkyti reikalus klasėje ši kompanija netgi naujų narių užverbavo. Tarp jų – tokie bebaigiantys subyrėti keistuoliai, kuriuos gali netgi savaitei palikti po pamokų patupdytus į kampą – vis tiek nesugebės nei papasakoti, kodėl kasdien eina į mokslus, nei ką ketina veikti užaugę.
Kitas klasės grietinėlės papildymas – sektantai, kurie paprastai laikydavosi nuošaliau, bet dabar gavo kuruoti netgi vidaus reikalus su transportu.
Aišku, bręsta skandalas, nes viena sektančių, pasirodo, nuolat nusirašinėjo iš špargalių. Čia dar būtų pusė bėdos – blogiau tai, kad tas špargales jai kurpdavo Rusijos ambasadoje.
Ir ką? Ir kol kas nieko, vaikšto toliau į pamokas, nemesi juk jos iš mokyklos, ypač kai vienas žmogus lygus vienam balsui.
Drausmės, žinoma, šioje mokykloje nelabai kas laikėsi, nelabai kas laikysis ir paskutiniais mokslo metais. Ateini į pamokas, kada šovė į galvą, – labiau tada, kai TV kameros užsiėmimus filmuoja.
Tai čia tuo atveju, jei bent praveri burną. Nes galima skaičiuoti dešimtimis tokius, kurie nei burnos pravėrė per visus trejus metus, nei kokį rašto darbą sukurpė. O ką – egzaminų čia nėra, blogiausiu atveju neišrinks antrą kartą, tai liksi tik su išeitine pašalpa.
O tave pakeis tie, kurie kol kas tik trainiojasi aplink mokyklą ir svajoja apie šiltą ir minkštą Seimo nario suolą.
Nei jis labai šiltas, nei minkštas, bet to juk neišaiškinsi tiems, kurie jaučiasi nepelnytai pamiršti. Ir turintys galybę idėjų, kaip skleisti dešiniąją mintį, porinti krikščioniškas vertybes ir priešintis diskotekoms.
O tam, žinoma, reikia sukurti partiją. Dar vieną. Nes krikščioniškai susitarti dėl bendrų dešiniųjų vertybių niekaip neišeina.
Ir niekas nepasikeistų netgi jeigu jie per stebuklą patektų į klasę. Vėl prisiminus Epiktetą – neįmanoma išmokyti žmonių to, ką jie mano ir taip žiną.
O šitie tai jau žino viską pasaulyje. Nes joks diplomas geriau nepaliudija žinių pertekliaus kaip Seimo nario mandatas.
