Iš tiesų susitarti istorijos klausimais, kad ir kiek kartų būtų diskutuojama, labai sunku, o gal ir neįmanoma. Bet gal to nė nereikia?
Istorikas A.Nikžentaitis sako, kad Lietuvoje neturėtų būti bendros istorijos politikos, diktuojamos iš vieno centro, kurio nurodymų klausytų savivaldybės, tarsi prieštaraudamas G.Nausėdos raginimui valstybės mastu nustatyti istorinės atminties gaires, taip vengiant skirtingo tų pačių asmenybių vertinimo savivaldos lygiu.
Šiems užmojams šalies vadovą pastūmėjo visuomenės susipriešinimas dėl J.Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lentos, kai Vilniaus meras R.Šimašius liepė ją nukabinti nuo Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos fasado, o tuo pasipiktinusi grupė asmenų pagamino naują ir vėl ją pakabino.
Suprantama, prezidentas teisus sakydamas, kad tai sukiršino visuomenę, išprovokavo pykčio bangas, kuriose pasitaikė ir antisemitizmo putų, sukėlė Lietuvos žydų bendruomenės nepasitenkinimą ir perspėjimus, kad šios atminimo lentos sugrąžinimas mūsų šaliai atsirūgs tarptautinėje arenoje.
Atminimo lenta staiga tapo net labai karšta bulve, kurią Vilniaus meras R.Šimašius pamėgino įmesti šalies vadovui į užantį, – ragino jį tiesiai pasakyti, ar pritaria grupės žmonių savavališkiems veiksmams prieštaringai vertinamo asmens atminimą vėl įamžinti sostinės centre.
Nestebino, kad G.Nausėda sukosi kaip vijurkas, taip ir neišsidavęs, kaip vertina J.Noreiką, užtat be užuolankų sukritikavo R.Šimašiaus elgesį.
Reikia pripažinti, kad Vilniaus meras įstūmė šalies vadovą į keblią padėtį. Iš prezidento aiškios pozicijos ėmė pageidauti ir žydų atstovai, o pasakęs, kad jie teisūs, šios atminimo lentos nereikia, sulauksi nemažos dalies tautiečių rūstybės ir, priešingai, pavadinęs jį nekaltai šmeižiamu didvyriu, gali sukelti neigiamą tarptautinę reakciją.
Todėl Prezidentūroje rengti pasitarimus istorinės atminties klausimais, ko gero, visai išmintingas sprendimas siekiant nuspausti stabdžius visuomenėje įsibėgėjusiai priešpriešai dėl J.Noreikos-Generolo Vėtros.
Bet ar gali istorikai, politologai, kitokie ekspertai kartu sutarti, kaip reikia vertinti į tragiškos istorijos verpetus įsuktas asmenybes, ir tikėtis, kad jų išvados įtikins visą Lietuvą?
Be abejo, naivu to laukti – žmonių įsitikinimų, grindžiamų skirtinga ideologija, patirtimi, pasaulėžiūra, o kartais ir fanatizmu, lengvai nepakeisi.
Vadinasi, vienodas požiūris į prieštaringą istoriją iš principo neįmanomas. Bet tai nereiškia, kad nėra prasmės rengti forumų apie istorinę atmintį.
Tokie renginiai gali bent padėti išsiaiškinti faktus, atkreipti dėmesį į paplitusius nepagrįstus mitus, prisidėti stiprinant švietimą istorijos temomis.
Labai svarbu apibrėžti ir politikų vaidmenį istorinės atminties klausimais – jie neturi provokuoti visuomenės priešpriešos mėgindami įsiteikti vienoms ar kitoms žmonių grupėms, nurodinėti, kaip reikia vertinti praeitį, bet gali sudaryti sąlygas laisvoms diskusijoms, skatinti mokslinius tyrimus.
Aišku, kartais būtina priimti ir politinius sprendimus dėl kai kurių asmenybių ar įvykių vertinimų, tačiau tai reikėtų daryti remiantis tarptautinės teisės normomis, apibendrinus ekspertų nuomones ir kuo plačiau visus argumentus paaiškinus visuomenei.
Ypač atsargiai, vengiant kategoriškų vertinimų ir kaltinimų, reikėtų kalbėti tais istorijos klausimais, kurie siejasi ne vien su lietuvių, bet ir kitų tautų, pavyzdžiui, žydų ar lenkų, praeities išgyvenimais.
Kad politikai, padedami istorikų, gali mėginti sumažinti nesutarimus, grindžiamus skirtingais istorijos vertinimais, parodė neseniai mūsų šalyje vykęs Lietuvos ir Lenkijos parlamentarų susitikimas.
Lietuvai ir Lenkijai drauge kurti dabartį iki šiol labai trukdo tarpukariu mūsų tautas išskyręs Vilniaus okupacijos klausimas. Tai lėmė visiškai skirtingą kai kurių istorinių įvykių vertinimą.
Kurstyti lietuvių ir lenkų istorinius ginčus itin suinteresuota Maskva, bet tai suprasdami šalių parlamentarai gali pamėginti neaštrinti klausimų, kuriais nuomonės skiriasi, ir pabrėžti tai, kas istoriškai vienija tautas.
Pastaruoju metu atšilus valstybių santykiams jau pavyksta taikiai kalbėtis netgi apie visiškai priešingai vertinamus istorijos įvykius, kaip antai P.Plechavičiaus Vietinės rinktinės kovas su lenkų Armija Krajova Vilniaus krašte, kurį viena kovotojų pusė laikė Lietuvos dalimi, o kita – Lenkijos.
Suvokus, kad iš tokių kruvinų susirėmimų laimėjo tik totalitariniai režimai, įmanoma suartinti požiūrius ir nesisvaidyti kaltinimais, o pasirėmus bendros Lenkijos ir Lietuvos valstybės praeitimi galima rasti ir šiais laikais tautas bendradarbiauti įkvepiančių pavyzdžių.
Politikai bene labiausiai pasitarnaus savo šaliai, jei neskatins tiek vidaus, tiek tarptautinės priešpriešos dėl istorinės atminties ir sudarys sąlygas pamažu ieškoti vaistų, galinčių užgydyti praeities žaizdas.
