Prieš kurį laiką Šakių rajono savivaldybės seniūnų pasitarime administracijos vadovai paprašė, kad A.Baubonis surinktų kuo daugiau informacijos apie sovietų laikų paminklinį akmenį, kuriuo pasipiktino Kudirkos Naumiestyje pabuvoję turistai.
Paminklas, skirtas 1941-ųjų birželio 22 d. 4 val. ryto žuvusiems sovietų pasieniečiams, nėra registruotas, tiksliai niekas negali pasakyti, kada jis statytas.
„Nebėra tokių žmonių, kurie prisimintų, – apgailestavo A.Baubonis. – Vieni pasakojo, jog iš pradžių paminklas stovėjo prie pat tilto. Vėliau, gal apie aštuoniasdešimtuosius, jis buvo perkeltas į dabartinę vietą“.
Šioje miestelio vietoje, prie pat senojo tilto, už kurio prasideda Rusijos teritorija, stovi keli istorinius faktus žymintis ženklai: paminklinis akmuo žuvusiems sovietų pasieniečiams; už keliasdešimties metrų – paminklas Vytautui Didžiajam; už jų – Kudirkos Naumiesčio bendruomenės iniciatyva pastatytas stendas miestui – dvyniui Širvintai (vok. Shirwindt), vieninteliam miestui Europoje, neatstatytam po Antrojo pasaulinio karo.
Istorikai teigia, jog 1941-ųjų birželį, prasidėjus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui, pasienyje su Vokietija esantis Kudirkos Naumiestis buvo užimtas vokiečių kariuomenės be jokio pasipriešinimo.
„Pirmąjį paminklą žuvusiems sovietų pasieniečiams iš pradžių buvo pastatę prie pat tilto. Ant sumūrytų plytų anuomet buvo pritvirtinta balta lenta su užrašu“, – pasakojo mokytoja pensininkė Onutė Piešinienė, su vyru gyvenanti prie pat senojo tilto.
Kalbama, jog sumūrytas paminklas nepatiko anuometei valdžiai, – esą kokį čia pečiuką sumūrijote, todėl po kurio laiko buvo pasirūpinta solidesniu akmeniu, ant kurio lietuviškai buvo iškalta „Šlovė didvyriams“ ir pritvirtinta lentelė su rusišku tekstu, paaiškinančiu, kam skirtas šis paminklinis akmuo.
Šioje vietoje nebuvo palaidoti žuvę pasieniečiai.
„Manau, jog pirmasis paminklas ant tilto atsirado 25 metai po karo. Per pergalės jubiliejus suvažiuodavo daug kariškių, buvusių kareivių iš Maskvos, Leningrado, prie paminklo vykdavo minėjimai.
Iki šiol prisimenu vieną žilą senuką iš Taganrogo. Jis su savo keturiais sūnumis dalyvavo kare. Tėvas liko gyvas, o jo visi keturi sūnūs žuvo“, – pasakojo buvęs mokytojas Povilas Piešina.
Pedagogas nuo pat jaunystės buvo aistringas fotografas, todėl savo dideliame archyve surado pirmojo žuvusiems pasieniečiams statyto paminklo nuotrauką.
Garbaus amžiaus sutuoktiniai Povilas ir Onutė nėra kategoriškai nusiteikę prieš šį paminklą.
Povilas teigė, jog jam šis akmuo nekliudo.
„Paminklas gal ir neturėtų čia stovėti, bet jei jį nugriautų, būtų skandalas ir kiltų nereikalingos šnekos. Kol nejudina, – viskas gerai, o pajudins, – kils šaršalynas. Aš esu prieš skandalus“, – savo nuomonės išdėstė Onutė.
Seniūnas A.Baubonis pasakojo, jog pastaruoju metų Kudirkos Naumiestį aplanko labai daug turistų, kuriuos domina turtinga miestelio istorija.
Ekskursijos lankosi ne tik atnaujintame V.Kudirkos muziejuje.
Iš pasaulio žemėlapio dingusiu Širvintos miestu domisi ir lietuviai, ir vokiečiai.
Jie su pagarba mini pensininkę Ireną Spranaitienę, po kruopelytę surinkusią ekspoziciją, pasakojančią apie anuomet klestėjusį Rytprūsių miestelį anapus Širvintos upės.
Palei Rusiją ir Lietuvą skiriančią upę driekiasi senų beržų alėja, pavadinta Širvintos taku.
Turistus masina galimybė pasivaikščioti nebenaudojamu tiltu, kuriuo anuomet vieni pas kitus vaikščiodavo Širvintos ir Kudirkos Naumiesčio gyventojai.
Seniūnas A.Baubonis pasidžiaugė, jog šiemet tiltas tapo patrauklesnis, kai aplink jį buvo iškirsti beverčiai krūmokšniai. Atsivėrė vaizdas į upę bei skirtinguose jos krantuose stovinčius Lietuvos ir Rusijos valstybių ženklus.
Anksčiau iš Kudirkos Naumiesčio pusės ant tilto nebuvo galima žengti nė žingsnio. Dabar tiltas atviras, galima nueiti iki jo viduryje esančios grotų užtvaros. Už jos, Rusijos pusėje, – surūdijusios vielos raizginiai ir spygliuota viela ant turėklų.
Saulėtą popietę prie paminklo žuvusiems pasieniečiams sutikti turistai, paklausti, ką jie mano apie sovietų laikų atminimo ženklą, atsakė: „Kam jis kliūva? Ar ką žeidžia, jog rusiškai užrašyta? Tas kareivukas ne savo noru čia ėjo, ne savo noru ir žuvo. Kas nori, sustoja, pasiskaito, kas nenori, – praeina“.
Apie šio paminklo likimą kol kas nieko negali pasakyti ir seniūnas A.Baubonis.
„Visokių nuomonių yra. Vieniems tas akmuo netrukdo, kitus žeidžia. Bet čia yra faktas, – tais metais prasidėjo karas, žuvo pasieniečiai. Šito nepaneigsi. Viską spręs savivaldybėje sudaryta komisija“, – teigė A.Baubonis.
