Netikite? Iš pradžių atidžiau pablusinėkime mažiau plačiosios visuomenės dėmesį patraukusį dalyką – V.Sinkevičiaus pateikimą kandidatu į Europos Komisiją. Mažiau nuskambėjusį todėl, kad daugelis nesugebėtų paaiškinti, kas gi yra eurokomisaras, netgi jeigu jiems kas svilintų padus lituokliu. Gal nebent išlementų, kad gauna didelę algą.
Todėl rypavimai dėl Lietuvos nesėkmės apsiribojo politika besidominčiu burbulu. Kur žmonės lygino, kiekgi būsimasis komisaras gaus sau pavaldžių generalinių direktoratų.
Verkė, kad jis bus tarsi po Komisijos vykdomojo vicepirmininko F.Timmermanso padu – mat tasai yra gavęs visą aplinkosaugos superportfelį. Grąžė rankas, kad latviams teko daug saldesnis kąsnelis.
Žodžiu, ministro persikvalifikavimą į komisarus ir persikraustymą į Briuselį įvertino kaip visišką Lietuvos užsienio politikos nesėkmę – neva Briuselis nusivalė kojas ir į S.Daukanto aikštę, ir į Gedimino pr. 11. Abu valdžios adresai puolė gintis, suprask, aplinkosauga šiais laikais madinga tema, labai gerai, kad gavome tokią sritį, faktiškai – jos mes ir norėjome. Iš Kultūros komiteto aukštybių apskritai nuskambėjo epinis pareiškimas, kad žalioji gaida visuomet buvo garsiausiai valstiečių traukiama, todėl čia suvis mūsų politikos triumfas, tempkit čia nealkoholinį šampaną ir šaukit fejerverkus.
O plačiosios masės tuo metu skandino sielvartą dėl rinktinės pasirodymo pasaulio vyrų krepšinio čempionate. Ir kaip visuomet skandino jį pagal amžiną formulę – jeigu laimi, tai laimime mes, jeigu prakiša, tai čia jie prakišo.
Pradėjo, žinoma, nuo to, kad išdėjo į šuns dienas FIBA ir teisėjus, bet po to perėjo prie sielai artimesnio ir labiau ištreniruoto veiksmo – savų graužimo. Treneris, savaime suprantama, lopas, žaidėjai mediniai, rezultatas tragiškas, federacija bergždžia, talentų nerasta, minties žaidime – irgi, leidžiasi mūsų krepšinio saulė, sudiev, kvietkeli, tu brangiausias.
Labiau išmanantys (dėkuidie, jau kas tikrai užaugo, tai sporto, o ypač krepšinio žurnalistikos lygis) bandė protinti, aiškinti, kad šį kartą sėkmę nuo fiasko skyrė vos vienas metimas, ir nėra ko visiems užsiimti kolektyviniu charakiriu, nes sistema yra, ji veikia ir nereikia norėti, kad ir toliau būtume vieninteliai pasaulyje, kuriems krepšinis įdomus ir kurie jį moka žaisti.
Kitaip tariant, abiem atvejais buvo sudeginta begalė pilkųjų ląstelių ir dūmais paleista nervų keliant triukšmą visai ne dėl to, dėl ko jį reikėtų kelti.
Pirmu atveju taip, portfelis ne pats įtakingiausias, antra vertus, o ką mes tokio ypatinga nuveikėme Europos fronte, kad mums duotų daugiausia sveriantį? O, trečia vertus, ne portfelis svarbiausias, o ką su juo sugebėsi nuveikti. Todėl neverta avansu barstyti plikės pelenais, verčiau palūkėti, kol ministrą patvirtins komisaru Europos Parlamentas ir kol bus aišku, kokie jo europinio debiuto vaisiai.
Antruoju atveju taip, visuomet norisi pergalių, bet, besibaigiant dienai, visuomet reikia klausti: ar buvo geras žaidimas? Ir ar galima su šiais žaidėjais išspausti daug daugiau? Ir tai, kad kiekviename turnyre mes nuolat minimi tarp pagrindinių pretendentų į aukščiausias vietas, tai daug ir mažai?
O jeigu jau norime kelti triukšmą, galime dėl kitų dalykų, kurie to daug labiau nusipelno. Pavyzdžiui, kodėl premjerui nelabai buvo iš ko rinktis. Kodėl akademiniuose sluoksniuose, versle, mene turime europinio masto asmenybių, o viešajame administravime ir tarptautinėje politikoje nelabai?
Ir vėl grįžtant prie krepšinio, iš kokio riboto skaičiaus rinksimės naująjį rinktinės trenerį? Ir ar abiem atvejais avansu ėsdami visus, galinčius ir norinčius, ateityje nenumušime jų entuziazmo iki absoliutaus nulio?
Juk kam įdomu dirbti, kai aplink visi kelia triukšmą dėl nieko.
