Tiek vieni, tiek kiti mėgsta nukabinėti atminimo lentas arba ženklus. Tokie ironiški palyginimai skambėjo paaiškėjus, kad iš krepšinio klubo arenos palubės dingo ten kabėjusi Š.Jasikevičiaus nuotrauka.
Viena garsiausių šalies krepšinio asmenybių čia buvo taip pagerbta kartu su kitais žaidėjais, kada nors vilkėjusiais klubo marškinėlius ir jam nusipelniusiais. Dabar „Ryto“ vadovybė teisinasi, kad tiesiog pakluso klubo sirgalių spaudimui, o šie įsitikinę, kad Š.Jasikevičius nėra pakankamai nusipelnęs klubui.
Žinoma, toks argumentas tik pridengia pagrindinį motyvą – kaunietis Š.Jasikevičius dabar yra Vilniaus patriotiškiausių sirgalių labiausiai nekenčiamo priešo – Kauno „Žalgirio“ treneris.
Bet, kaip sakoma Odesoje, kiekviename pokšte yra tik dalis pokšto. Taip ir šiuo atveju. „Ryto“ kovos prieš Š.Jasikevičių palyginimas su Lietuvą drebinančiomis kovomis dėl istorinės atminties tik iš pirmo žvilgsnio atrodo humoristinis ar dirbtinis.
Juk ir pastarajame fronte didžiausios rietenos vyksta dėl, regis, elementarių dalykų.
Bet šią kovą dalis žmonių išnaudoja siekdami savo siaurų emocinių, politinių ar ideologinių išskaičiavimų.
Pavyzdžiui, diskusija dėl sostinės mero R.Šimašiaus nurodymu nukabintos J.Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lentos turėtų suktis apie tai, ar valstybei ir jos tarptautiniam prestižui nedaro žalos valdžios institucijų veiksmai, kai jos viešai pagerbia asmenį, tiesiogiai dalyvavusį naciams formuojant žydų getus ir nusavinant jų turtą.
Bet šis esminis klausimas jau seniai paskendo kelis mėnesius verdančiame ginčų katile, o aistros persikėlė į naują frontą – Lukiškių aikštę.
Čia ta pati publika, pliekusi R.Šimašių, kuriam esą diriguoja „žydai komunistai“ ir Kremlius, vėl pakilo į mūšį prieš savivaldybės palaimintą Laisvės kalvos memorialą, simbolizuojantį pokario partizanų bunkerį miške.
Į aikštę atgabentas būsimo memorialo fragmentas „patriotinei“ visuomenei tapo ne mažesniu traukos objektu nei jų savavališkai pakabinta nauja J.Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lenta ant Vrublevskių bibliotekos sienos.
Prie Laisvės kalvos fragmento nuolat vyksta tų veikėjų susibūrimai, kuriuose ugningai ir kategoriškai skelbiama, kad „kalvelė-krūvelė yra pasityčiojimas iš laisvės kovų ir pokario atminimo, specialiai sugalvotas už viso to stovinčių Blogio jėgų – globalistų, leftistų, komunistų“.
Šių „patriotų“ įsitikinimu, čia gali stovėti tik Vytis.
Reikėtų pripažinti, jog tai, kad šie žmonės įgauna vis daugiau entuziazmo, jau svaigsta nuo būsimos pergalės, lėmė ne tik prieštaringi savivaldybės ar kitų institucijų veiksmai. Įkvėpimo jiems suteikia ir dešiniųjų patriarcho V.Landsbergio aiškūs pareiškimai, ir gana neaiški prezidento G.Nausėdos laikysena.
Nieko nuostabaus, kad dalis tų „patriotų“, įrodinėdami savo tiesą, gali imtis bet kokių veiksmų.
Tai patvirtino ir gana karikatūriškas, labai iškalbingas incidentas, šią savaitę įvykęs Lukiškių aikštėje – viena J.Noreikos-Generolo Vėtros gynėjų ir Laisvės kalvos priešininkių apliejo memorialo fragmentą raudonais dažais.
Tiesa, ši moteris, greičiausiai pamokyta išmanesnių „kovos draugų“, teisinosi, kad taip ji atliko „meninį performansą“, nors buvo akivaizdu, kad tai buvo paprasčiausias vandalizmo aktas, o raudona („komunistinė“) spalva irgi buvo pasirinkta specialiai.
Bet netgi tai, kad pokario partizanų bunkerį simbolizuojančio paminklo fragmentas buvo apipiltas kraujo spalvos dažais – ne pats ryškiausias šios „patriotinės akcijos“ aspektas.
Dar didesnį įspūdį daro tai, kad šią akciją įvykdė lietuvių kalbos mokytoja.
Taip ir norisi visai neretoriškai paklausti: gal tokie pedagogės veiksmai atskleidžia sunkias ir niekaip neišgydomas ligas, kurios yra užgulusios visą šalies švietimo sistemą?
Beje, be panašių absurdiškų susidūrimų neapsieina ir mūsų lietuviška (neapsiverčia liežuvis ištarti „didžioji“) politika. Neapsiėjo ir šią savaitę.
Valstiečiams Europos Parlamente atstovaujantis S.Jakeliūnas ištesėjo savo pažadą padaryti viską, kad kaip nors sutrukdytų tapti eurokomisaru, atsakingu už aplinką ir vandenynus, valstiečiui ekonomikos ir inovacijų ministrui V.Sinkevičiui.
S.Jakeliūnas brūkšt ir parašė laišką pačiai naujajai Europos Komisijos vadovei U.van der Leyen ir jame paaiškino, kad V.Sinkevičius nevertas tapti eurokomisaru, nes yra žemos moralės žmogus.
Laiške europarlamentaras išdėstė tai, ką buvo kalbėjęs anksčiau, – esą ūkio ministru buvęs V.Sinkevičius ne tik nepadėjo jam pavaldžiai merginai, pasiskundusiai dėl Seimo konservatoriaus M.Majausko seksualinio priekabiavimo, bet ir sužlugdė pastarojo apkaltą.
Nežinia, kiek toks laiškas gali paveikti U.van der Leyen, užtat kita mūsiškė europarlamentarė A.Maldeikienė audringai pasipiktino tokiu kolegos elgesiu ir konstatavo akivaizdų dalyką – tai yra Lietuvos tarptautinio prestižo viešas bjaurojimas.
Bet S.Jakeliūnui, ko gero, nerūpi tokie niekai kaip valstybės prestižas, šiam veikėjui svarbiausia – dar kartą kaip nors įkąsti jo jau seniai nemėgstamiems politikams.
Kad ir kaip būtų, šį absurdišką akibrokštą maksimaliai neutralizavo pats 28-erių V.Sinkevičius, užvakar sėkmingai išlaikęs viešą dviejų Europos Parlamento komitetų egzaminą.
Gali būti, kad lietuvis Briuselyje dar sulauks papildomų klausimų, bet yra didelė tikimybė, kad jis taps jauniausiu istorijoje Europos Komisijos nariu.
Tiesa, neatmestina, kad iš tautiečio ir ateityje jis gali sulaukti raudonų dažų porcijos.
