Visa tai tikrai nuobodu ir nusipelno išvardijimo, bet vieną nuobodžiausią fenomeną žmonės tikrai užmiršo paminėti. Tai – nesibaigianti Seimo pirmininko atstatydinimo epopėja.
Ko gero, niekas jau dorai ir neprisimena, nuo ko prasidėjo šis monotoniškas ritualas, tačiau atrodo, kad jis trunka visą amžinybę. Iš pradžių Kultūros komiteto pirmininkas atbarbena savo poterius, kad V.Pranckietis niekam nebeatstovauja, tada šis dar monotoniškiau atsikerta, kad jis yra rinktas Seimo, o ne Kultūros komiteto pirmininko, tada opozicija praneša nedalyvausianti šiame farse, o po savaitės viskas pasikartoja kone ta pačia tvarka ir kone tais pačiais žodžiais.
Dievaži, gerai, kad Seimo kadencija trunka tik ketverius metus, nes būtų nesmagu įsivaizduoti tolimą ateitį, kokius 2029-uosius, kai kelionių įspūdžiais jau dalysis pirmieji Marso turistai, dirbtinis intelektas statys spektaklius, o pas mus Ramūnas ir Viktoras vis dar aiškinsis, kuris Seime svarbesnis.
Situacija paradoksali ir verčianti paklausti savęs: o kokiam velniui apskritai reikalinga tokia pareigybė? Vienu metu tarsi visi žinojome, kad tai trečias pagal svarbą postas valstybėje. Ir ne tik pagal tradiciją, bet ir pagal įstatymo raidę.
Netgi prezidentui išvykus į užsienį jį laikinai pakeičia Seimo pirmininkas, štai kokia atsakinga ta kėdė. Kuri dabar, pasirodo, niekam neatstovauja. Netgi niekam nereikalinga.
Netikite? Paklauskite „socialdarbiečių“. Jie lyg ir jos norėtų, bet taip labai nelabai. Kitų koalicijos partnerių? Irgi niekam nerūpi. Vieninteliam V.Pranckiečiui ji dar šiek tiek įdomi, bet ir tai tik iš principo. Kaip vien iš principo įdomi ir R.Karbauskiui.
Ir čia negali nepastebėti, kad toks pirmininko posto nususinimas vyksta visiškai užmiršus prieš trejus metus iškilmingai mestą pažadą atkurti Seimo prestižą.
Viešpatie su viešpačiukais, kam užsimoti taip aukštai?
Gal iš pradžių pabandykime šiek tiek nuleisti kartelę ir išsiaiškinti, kas yra tas Seimo pirmininkas, kam jis atstovauja, kaip jis pakeičiamas, kas daroma, jeigu pritrūksta balsų tai padaryti, o padaryti vis tiek reikia.
Paprastai protingi žmonės tai daro vadovaudamiesi sveiku protu, tradicija ir skaitydami įstatymus. Bet jeigu tradicijos nėra, įstatymai tokios keblios situacijos nenumatė, o sveikas protas jau seniai išėjo net neatsisveikinęs, gal pabandykime aprašyti tokį atvejį. Seimo statute ar dar kur nors.
Juk tai nėra tik parlamento darbo organizavimo klausimas. Anas dirba kaip dirbęs, įstatymai štampuojami tokiu greičiu, kad viso pasaulio parlamentai tik pavydėtų. Jeigu Seimo nariui reikėtų atidžiai perskaityti viską, dėl ko jis balsuoja, jam jau kitą dieną viskas susijauktų galvoje, todėl gal ir gerai, kad balsuoja neskaitę.
Ne, čia daugiau tos pačios institucijos prestižo reikalas. Ir ne tik todėl, kad Seimo vertinimo reitingas nuo seno velkasi visų institucijų sąrašo dugne, nes kažkas juk turi ir dugne pabūti.
Tai daugiau dėl to, kad viena svarbiausių kliūčių bet kokio mažoritarinio populizmo kelyje yra klasikinės valstybės institucijos. Tarp jų – parlamentai, teismai ir kitos.
Būtent šios institucijos veikia pagal kartais sausai ir biurokratiškai atrodančias taisykles, būtent jose mokomasi kompromiso bei požiūrių ir interesų derinimo, būtent jos užtveria gerais norais grįstą kelią į pragarą, kuriuo taip norėtų mus pavėžinti įvairiausio plauko plačiagerkliai.
Ir kiekviena tokia absurdiška istorija kaip ir ši suteikia papildomų jėgų tiems, kurie mielai nuleistų visą atstovaujamąją demokratiją į istorijos unitazą su visomis jos taisyklėmis ir procedūromis.
Todėl bent jau dėl šio argumento imkite vieną kartą ir susitarkite, kas pabus tuo nelemtu pirmininku tuos kelis likusius mėnesius iki naujo Seimo rinkimų. Po kurių, aišku, vėl stosime kelti parlamento prestižo iš naujo.
