Nors įprasta manyti, kad lapkričio 1–oji yra Vėlinės ir šią dieną lietuviai tradiciškai lanko artimųjų kapus, ši diena iš tikrųjų yra Visų Šventųjų diena. Tai bažnytinė šventė, skirta pagerbti šventųjų atminimą. Šią dieną pagerbiami žmonės, po mirties paskelbti šventaisiais.
Tikima, kad jei jiems bus meldžiamasi, jie padės. Jau ankstyvieji krikščionys minėdavo tų, kurie mirė nukankinti už tikėjimą, atminimą.
Dabartinė Visų Šventųjų dienos data siejama su popiežiumi Grigaliumi III. Jis 731 m. Švento Petro bazilikoje paskyrė atskirą erdvę „šventųjų apaštalų, visų šventųjų ir kankinių, visų, kurie gyveno teisingai ir ilsisi visame pasaulyje“ relikvijoms kaupti, pakeitė Visų kankinių dienos pavadinimą į Visų Šventųjų dieną bei perkėlė šventės datą į lapkričio 1 d. Pamažu šventė paplito po visą krikščioniškąjį pasaulį.
Bažnyčia po nuodugnaus tyrimo kai kuriuos savo narius iškilmingai kanonizuoja, t. y. paskelbia turėjus didvyriškų dorybių, išlaikius ištikimybę Dievo malonei ir pasiekus meilės tobulybę bei vienybę su Kristumi – Bažnyčios Galva.
Kanonizuodama šventuosius Bažnyčia tikintiesiems sako: į šiuos brolius ir seseris Kristuje galite drąsiai kreiptis užtarimo, sekti jų krikščioniško gyvenimo pavyzdžiu. Katalikų Bažnyčioje kol kas yra tik vienas lietuvių kilmės šventasis – karalaitis Kazimieras, kurio žemiškieji palaikai ilsisi Vilniaus arkikatedroje bazilikoje.
Lietuva taip pat turi tris palaimintuosius (kandidatus į šventuosius): Jurgį Matulaitį, Teofilių Matulionį ir Mykolą Giedraitį. Prasidėjus atgimimui, Lietuvoje 1990 m. priimtas įstatymas, pagal kurį būtent Visų Šventųjų diena vėl paskelbta nedarbo diena.
Lapkričio 1–ąją lankyti artimųjų kapus ir deginti žvakeles tradicija yra Lenkijoje, Čekijoje, Švedijoje, Suomijoje, Slovėnijoje, Slovakijoje, Lietuvoje, Kroatijoje, Austrijoje, Rumunijoje, Vengrijoje ir Vokietijoje.
