Kai gaisras dar siautėjo, atrodė, kad vienintelis gesinimui vadovavęs žmogus buvo tas pats N.Cesiulis, tuo aktyvumu kėlęs ir savo populiarumo reitingus. O kiti, ypač Vilniaus politikai ir pareigūnai, atrodė lyg iškritę iš medžio, nežinojo, nei ko griebtis, nei į kurią pusę mestis.
Natūralu, kad dabar vieni mėgina kaip nors sumažinti reputacinę žalą, o kiti – parodyti, jog iš tiesų jie buvo ir yra svarbiausi.
Antai gaisro metu sulaukęs kritikos dėl nepakankamo dėmesio nelaimei prezidentas G.Nausėda (tomis dienomis jis viešėjo Japonijoje) pirmadienį netikėtai išdygo gaisravietėje.
Įspūdingas vaizdas: apsivilkęs kariško tipo palaidinę, užsimaukšlinęs gaisrininko šalmą prezidentas guminiais batais klampoja ir karo vado žvilgsniu dairosi po suniokotą įmonę, o šalia – šalmuotas N.Cesiulis.
Tiesa, bendrą įspūdį gadino tai, kad G.Nausėdą lydintys apsaugininkai buvo be šalmų. Gal vėl neužteko?
Kitą dieną jau Prezidentūroje šalies vadovas surinko atsakingus pareigūnus ir politikus, susijusius su šiuo gaisru.
Po susitikimo buvo konstatuota, kad nesuveikė krizių valdymo sistema, ir netgi pati Prezidentūra esą gaudavo prieštaringą informaciją iš nelaimės vietos.
Bet kas nesuveikė pirmiausia? Kodėl ir kieno nesuveikimas buvo svarbiausias? Šie klausimai tarsi liko kyboti ore.
Gana keistai atrodo ir Prezidentūros sprendimas kreiptis į Valstybės kontrolę, kad būtent ji įvertintų tarpinstitucinį bendradarbiavimą gaisro metu. Kodėl to negali atlikti pati Vyriausybė?
Tiesa, kontrolieriai dar prieš keletą metų buvo atlikę tyrimą, po kurio konstatavo, kad valstybės institucijos nėra pakankamai pasirengusios reaguoti į įvairias ekstremalias situacijas.
Bet vis kyla abejonių, ką nauja Valstybės kontrolė galėtų pasakyti šiuo konkrečiu atveju.
Kad ir kaip būtų, net be jokių specialių valdiškų tyrimų darosi vis aiškiau, kas buvo matoma ir anksčiau, – daug kas nesuveikė ne tik Vilniuje, bet ir Alytuje.
Štai paaiškėjo, kad dabar sudegusi, o prieš tai jau degusi „Ekologistika“ buvo nekontroliuojama savivaldybės taip, kaip derėtų, todėl, matyt, ir laikė penkiagubai daugiau naudotų padangų, nei jai buvo oficialiai leista.
Be to, sudegusios įmonės savininkas priklauso tam pačiam medžiotojų ir, aišku, bičiulių būreliui kaip ir jį kontroliuoti turėję savivaldybės pareigūnai.
O kodėl atsakingų institucijų vadovai vis dėlto nepaskelbė nacionalinio masto ekstremalios situacijos, įpareigojančios valstybę reaguoti į nelaimę visu pajėgumu? O todėl, kad, tarkime, vidaus reikalų viceministras Č.Mulma, pagal kompetenciją turėjęs tiesiogiai kuruoti šiuos reikalus, visą savaitę buvo Čilėje ir apie gaisrą Alytuje net nieko nežinojo.
Didžiausia likimo ironija, kad Č.Mulma – buvęs Alytaus policijos vadovas, o į šį postą prieš keletą metų buvo paskirtas kaip dabartinio premjero S.Skvernelio žmogus.
Kiek dar panašių tragikomiškų istorijų išgirsime, kol G.Nausėdos nurodymu visi aiškinsis, kodėl nesuveikė sistema?
Šią savaitę prezidentas, įsitikinęs, kad vadovauja valstybei, panašiai į palaidą balą, sulaukė ir kitokių ne itin malonių žinių.
Teisėjų taryba nepritarė G.Nausėdos siūlymui į Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjo pareigas skirti Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėją E.Spruogį.
Dešimt tarybos narių balsavo už E.Spruogį, bet 10 – prieš, o tarp pastarųjų buvo ir Teisėjų tarybos pirmininkas A.Valantinas, kurio balsas ir nulėmė. Taip nubalsavus buvo paaiškinta, kad patirties nagrinėjant baudžiamąsias bylas neturintis teisėjas negali iškart imtis svarbaus darbo Lietuvos apeliaciniame teisme.
Tokį sprendimą galima vertinti ir kaip Teisėjų tarybos akibrokštą prezidentui.
Galima spėti, kad taip autoritetinga teisėjų institucija bando atgauti ir įtvirtinti savo autonomiją, kurios teisminė valdžia buvo beveik netekusi prezidentaujant D.Grybauskaitei.
Juk buvusi šalies vadovė, kone atvirai visą teisėjų korpusą skelbusi uždaru mafijiniu kyšininkų klanu, nepaisė nei Teisėjų tarybos, nei kvalifikuotų specialistų nuomonės ir dažniausiai tik savo nuožiūra vadovaudamasi žarstė paskyrimus.
Juolab kad ta pati Teisėjų taryba neretai būdavo politiškai paspaudžiama balsuoti taip, kaip reikia Prezidentūrai.
Esant tokiai situacijai, į aukščiausias pareigas taip esą norint atšviežinti sistemą, buvo skiriami patirties teismuose neturintys akademiniai teisininkai.
Tarp jų – tokių buvusių D.Grybauskaitės patarėjų kaip į teisingumo viceministro postą nusitaikiusi R.Svetikaitė bendramoksliai ar buvę kolegos.
Sugrįžtant prie balsavimo dėl E.Spruogio vertėtų prisiminti, jog prieš porą mėnesių Teisėjų taryba nepritarė, kad G.Nausėda iš pareigų atleistų tris teisėjus, kurie minimi galimos korupcijos byloje.
Tada Teisėjų taryba, matyt, pasipriešino ir ant specialiųjų tarnybų triukšmingai pradėtos bylos bangos čiuožiančiam prezidentui, ir pačioms tarnyboms, kurios mėgina kovoti dėl įtakos su teismais ir jiems keršyti.
Galima laukti tęsinio. Prezidentūros atstovai, ko gero, neatsitiktinai vakar grėsmingai prabilo apie planuojamas permainas visoje teismų sistemoje, nors detaliau apie jas nebuvo paaiškinta.
Ko gero, vertėtų pridurti tą patį, ką ir po gaisro Alytuje, – permainos sistemoje savaime nėra vertybė, svarbu, kad ta sistema veiktų. Bet ar mūsų valdžia pajėgi tai užtikrinti?
