Tai reikalauja didžiulių lėšų, kurios skiriamos iš besiplečiančio miesto biudžeto. Miesto gyventojai dalį pajamų mokesčio moka į savivaldybės biudžetą mainais į gyventojų galimybę naudotis infrastruktūra, mokyklomis, darželiais.
Koks ažiotažas kilo, kai Kauno meras pareiškė norą prie Kauno miesto prijungti kelias Kauno rajono seniūnijas. Užuot klausimą sprendus tarp abiejų savivaldybių politikų konstruktyviai ir diplomatiškai, prasidėjo tikra kova. Kol kas Kauno meras Visvaldas Matijošaitis ją pralaimi politikos dinozaurui Kauno rajono savivaldybės merui Valerijui Makūnui.
Gindamas Kauno miesto gyventojų interesus, V. Matijošaitis teisėtai padidino ne Kauno miesto gyventojams, nemokantiems mokesčių į Kauno miesto biudžetą, mokestį už darželius V. Makūnas žaibiškai pasinaudojo labai jautria vaikų tema ir V. Matijošaičio reitingai krito. Ir nesvarbu, kad tai padaryta iš patriotizmo Kaunui.
Vaikai Lietuvoje – šventa tema ir politinius ginčus spręsti pasinaudojant vaikais tabu visoje Lietuvoje. Neišeina dviem savivaldybėms sutarti tarpusavyje, reikėtų Vyriausybei įrodyti Kauno miesto plėtros būtinumą ir vadovaujantis įstatymais bei LR Konstitucija tai vykdyti. Derinimas su gyventojais turėtų apimti ne visą rajoną kuriame yra norima prijungti seniūnija, gyvenvietė ar kaimą, o tik tos teritorijos gyventojui. Juk negali kaimo ar seniūnijos žmonės gyvenantys už 30 ar 50 km. nuspręsti už kitus. Bet iš esmės man nesuprantama priešprieša miestų plėtrai.
Negi Lietuvos gyventojai nori, kad miestai būtų užkonservuoti rajonų rėmuose be teisės plėstis? Nepriklausomybės pradžioje mes artinome valdžią prie gyventojų. Natūralu, nebuvo tokių informacinių technologijų (IT) galimybių, vieno langelio principų, todėl steigėme savivaldybes net itin mažai gyventojų turinčiuose miesteliuose, pavyzdžiui, Kazlų Rūdoje. Bet per tiek metų daug kas pasikeitė ir vieno langelio principas pasitvirtino. Kodėl neoptimizuoti savivaldos valdymo ir nenaikinti keletą savivaldybių sujungiant jas su rajonų centrais? Išplečiant seniūnų ir seniūnaičių funkcijas.
Savivaldybių valdymo efektyvumo analizę reikėtų atlikti visoje Lietuvoje ir po 30 nepriklausomybės metų pagaliau ją optimizuoti. Negalvočiau, kad savivaldybė turi galimybę efektyviai dirbti, jei joje gyventojų mažiau nei vienoje rinkimų apygardoje. Išskyrus kai kuriuos miestelius, turinčius kurorto statusą.
Žinodamas, kad sulauksiu daug kritikos, vis dėlto išdrįsiu pasiūlyti gerokai efektyvesnį valdymą – atsikratyti daugybės biurokratinių institucijų bei valdininkų, tarybos narių bei juos aptarnaujančio personalo. Kaip pavyzdį pateikiu Klaipėdos, Palangos ir Neringos savivaldybių sujungimą, prijungiant prie jų dalį Klaipėdos rajono teritorijos nuo Girulių iki Nemirsetos. Klaipėdos miestas būtų nuo Kaliningrado srities sienos iki Latvijos sienos. Pagal statistikos departamento duomenis, išplėstinės Klaipėdos gyventojų skaičius padidėtų beveik 20 000 gyventojų iki beveik 170 000.
150 000 gyventojų turinčioje Klaipėdoje renkamas 31 tarybos narys, o 3 500 turinčioje Neringoje – 15, apie 16 000 gyventojų Palangoje renka 21 tarybos narį. Taigi statistika tokia, kad 150 000 renka 31, o kone 20 000 renka 36! Dar reikėtų nepamiršti, kad kiekvienoje savivaldybėje dirba visas administracinis aparatas su direktoriais, sekretorėmis, departamentų bei skyrių vadovais, vyr. specialistais ir kitu personalu, reikalingu biurokratinėms funkcijoms vykdyti. Jau jaučiate trigubą sinerginį efektą.
Administravimo, nekilnojamojo turto valdymo, biurokratinio valdininkų skaičiaus optimizavimo. O kur dar komunalinio ūkio bei savivaldybėms pavaldžių įmonių sujungimas ir efektyvesnis turimos technikos, technologijų ir žmogiškųjų resursų panaudojimas? Pliusus galėtumėme vardyti ir vardyti, o minusas tik vienas – didžiulis vietinių politikų ir valdininkų pasipriešinimas. Šių savivaldybių gyventojai neturėtų jaudintis. Vieno langelio principu juos aptarnautų, t. y. dokumentus priimtų ir grąžintų, seniūnai ir seniūnaičiai.
O sprendimų priėmimas ir atsakymas juos pasiektų per tą patį laikotarpį, pagal šiandien galiojančius įstatymus. Šių laikų IT galimybės tai leidžia padaryti greičiau, nei nunešti dokumentus iš trečio aukšto į pirmą. Pateikiau pavyzdį tik su Klaipėdos apskrities savivaldybėmis, o padarius analizę visoje šalyje efektas būtų tikrai ženklus. Reikia tik drąsos ir politinės valios. Ir dar viena tema, susijusi su drąsa. Potvynių metu šimtmečius vargo Rusnės gyventojai, norėdami pasiekti savo namus ar išvykti iš jų. Ir vienas drąsus premjero sprendimas išsprendė šios nedidelės Lietuvos salos problemas.
Jeigu ne nenumatytos projektavimo ir rangos problemos, rusniškiai ir salos svečiai jau naudotųsi naujai pastatyta estakada. Bet geriau vėliau nei niekada. Tikėkimės, kad iki potvynių estakada bus atidaryta. Kada bus išspręsta dar viena Lietuvos dalies problema, kada bus pastatytas tiltas į Kuršių Neriją?
Daug kartų keltas klausimas vis neranda drąsaus pritarimo turėti civilizuotą susisiekimą su šiuo rojaus kampeliu. Girdėjau visokių argumentų – nuo aplinkosauginių iki krašto apsaugos, bet tai niekuo nepagrįsta. Dėl gamtosaugos galėčiau ginčytis su aukščiausio lygio gamtosaugos specialistais ir jų demagogijos būtų sumaltos į miltus.
Niekas nepagrįs, kad penki keltai, turintys po keturis dyzelinu varomus variklius, visą parą „maldami“ marias, daugiau tausoja gamtą nei toks pat kiekis transporto priemonių, pravažiuojančių tiltu. Tiltą taip pat galima padaryti mokamą, jei reikia riboti transporto srautą. Taip pat tiltu galime uždrausti krovininio tranzitinio transporto pravažiavimą kaip ir keltuose.
Pasakos, kad statant tiltą reikės paaukoti dalį miško, taip pat neturi pagrindo. Jis toje vietoje jau išdegęs. Ir tokie kiekiai išdegė ne be regioninio parko aktyvistų pagalbos. Juk patys gamtos sergėtojai išardė dar sovietinių metalinių plokščių kelią, leidžiantį privažiuoti prie senųjų laivų kapinių, kur gaisrinės galėjo pasipildyti rezervuarus vandens.
Gamtosaugininkų dėka gaisrinės turėjo važiuoti pildytis vandens iki naujosios perkėlos, o tuo metu ugnis darė savo. Gal regioninis parkas turi kvitus, kad pridavė plokštes į metalo laužą? Tokie neapgalvoti sprendimai padaro didžiulę žalą, bet kaltų nėra. Ką jau kalbėti apie gaisrinių, greitųjų medicinos pagalbų ekipažų operatyvų atvykimą į nelaimės vietą.
O juk audros metu keltai nedirba, taigi žmonės palikti likimo valiai. Manau, kad argumentų daugiau nereikia. Apie krašto apsaugos privalumus nesant tilto tegu kalba karybos specialistai, tik noriu priminti, kad šiais laikais statomi ir pakeliami tiltai be galimybės greitai nuleisti. Taigi drąsioje šalyje trūksta drąsių, bet efektyvių sprendimų.
