Dabar padėtis, regis, keičiasi. Pirmiausia santūriau apie Rusijos keliamą pavojų ėmė kalbėti naujasis prezidentas G.Nausėda. Bet dar einant į pabaigą buvusios šalies vadovės D.Grybauskaitės kadencijai Valstybės saugumo departamentas (VSD) paskelbė grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimą, ir čia dėmesys pirmą kartą nukreiptas ir į Kiniją.
Apie kinų šnipinėjimą VSD ataskaitoje nebuvo paskelbta nieko konkretaus, apsiribota daugiausia savaime suprantamomis bendrybėmis, bet pats viešas perspėjimas apie Kinijos žvalgybos veiklą vertas dėmesio.
Po kinų diplomatų protesto VSD ataskaitą sukritikavo užsienio reikalų ministras L.Linkevičius, suabejojęs, ar jau atėjęs laikas Kiniją įvardyti kaip grėsmę Lietuvai. Matyt, saugumiečiai nederino savo posūkio nuo Maskvos link Pekino su Užsienio reikalų ministerija (URM) ir nepataikė žengti koja kojon su šalies diplomatija.
Bet VSD užmojis prabilti apie Kinijos grėsmę turbūt nebuvo atsitiktinis – JAV prezidentas D.Trumpas ėmė atvirai spausti Pekiną, amerikiečių politiniai ir ypač ekonominiai santykiai su kinais įkaito iki raudonumo, abi šalys Azijos regione ėmė rodyti ir karinius raumenis.
Briuselis sunerimo dėl JAV ir Kinijos muitų karo žalos pasaulio ekonomikai bei politiniam stabilumui ir savo ruožtu prabilo apie pavojus, kuriuos kelia kinų skverbimasis į ES strateginę infrastruktūrą.
Nestebina, kad ir VSD panoro parodyti budrumą, nors ir sulaukė priekaištų iš L.Linkevičiaus. Bet ir URM neliko kurčia geopolitiniams pokyčiams – neseniai Vilniuje buvo surengta tarptautinė konferencija „Žvilgsnis į Aziją: iššūkiai ir galimybės“, kurioje vyravo augančios Kinijos įtakos pasaulyje temos.
Rusijos vaidmuo Azijoje irgi nebuvo pamirštas, bet krito į akis, kad šios šalies politiką, ypač tarptautinių santykių ekspertai iš Tolimųjų Rytų regiono, vertino daugiausia Kinijos galios požiūriu.
Natūralu, kad Pietų Korėjos, Japonijos ar Singapūro atstovus Kinija domina labiau nei Rusija, jiems kinų dominavimas atrodo grėsmingesnis už rusų pastangas skleisti savo įtaką, o lietuvių dėmesys krypsta pirmiausia į Rusiją, kuri laikoma didžiausia grėsme mūsų regionui.
Vis dėlto reikėtų matyti ir platesnę geopolitinę panoramą. Dar buvęs JAV prezidentas B.Obama pavadino Rusiją tik regionine galia. Tai sukėlė rusų politikų, vis dar sergančių sovietinių laikų nostalgija ir reginčių Rusiją kaip pasaulinę galybę, įtūžį.
Tačiau realybė tokia, kad Rusija dar gali rungtis su JAV ir Vakarais karinėje srityje, bet ir tai remdamasi ne tiek įprastine, kiek branduoline ginkluote, o ekonominiu požiūriu tai jau antraeilė valstybė, nors ir tebėra svarbi energetikos žaliavų tiekėja.
Ekonomika visais laikais buvo valstybės galios, taip pat ir karinės, pagrindas. Geriausiai tai įrodo neatlaikiusios ginklavimosi varžybų su Vakarais Sovietų Sąjungos žlugimas.
Karinė galia XXI amžiuje dar labiau priklausoma nuo ekonomikos nei anksčiau – kas turi didžiausius finansinius ir gamybinius išteklius, tas gali greitai sukurti pirmaujantį pasaulyje karinį pramoninį kompleksą ir per trumpą laiką apsiginkluoti moderniausiais ginklais.
Kinija yra būtent tokia valstybė, pastaraisiais metais vis akivaizdžiau rodanti savo ambicijas pranokti JAV ekonomine galia, o netolimoje ateityje prilygti amerikiečiams ir kariniu požiūriu.
Kinų hegemonizmas turi kitokias istorines tradicijas nei rusų, jie mažiau linkę prisijungti svetimas teritorijas, bet siekia ekonominio, politinio bei kultūrinio dominavimo ir pirmiausia skverbiasi į strateginės infrastruktūros objektus.
JAV ir ES negali to nematyti, todėl Vašingtonas atvirai, o Briuselis atsargiau ir diplomatiškiau stabdo Kinijos įtakos plėtrą, kuri juntama jau visuose žemynuose. Todėl JAV dėmesys vis labiau krypsta į Kiniją, visą Aziją, kurioje kyla ir kita ateities galybė – Indija, o Europa amerikiečiams ima rūpėti mažiau.
Matyt, tai ne D.Trumpo užgaida, o objektyvi būtinybė JAV siekiant neužleisti Kinijai pasaulinės lyderystės. Lietuvos politikams noromis nenoromis teks į tai atsižvelgti ir stengtis, nepaisant pasikeitusių geopolitinių aplinkybių, išlaikyti tvirtą strateginę sąjungą su JAV.
Dar sunku nuspėti, kaip Pekino stabdymo politika gali atsiliepti Vašingtono santykiams su Maskva. Rusija žaidžia savo strateginius žaidimus plėtodama ryšius, įskaitant ir karinius, su Kinija, bet, kaip mano kai kurie ekspertai, tai vedybos iš išskaičiavimo, siekiant atsverti įtemptus santykius su Vakarais ir priversti juos nuolaidžiauti.
Kinai aktyviai skverbiasi į Rusijos Tolimųjų Rytų ir Sibiro regionus, o tai kelia nerimą rusams, todėl galima manyti, kad Maskva vis laviruos tarp Vakarų ir Kinijos stengdamasi būti savotiška visų geidžiama nuotaka.
Regis, ir Lietuvai teks skirti Kinijai daug daugiau dėmesio nei iki šiol. Milžiniška šios šalies rinka svarbi mūsų verslui, dar daugiau naudos galima tikėtis teikiant kinams logistikos paslaugas, bet perleisti jiems strateginių objektų kontrolę būtų labai pavojinga. Kita vertus, to neleidžia įstatymai, o ir Kinija dar menkai domisi Lietuva.
Kad ir kaip būtų, jau laikas suprasti, kad Kinija – ne kažkur Tolimuosiuose Rytuose, o visur pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje.
