Aidas Pivoriūnas. Meškos paslauga P.Cvirkos paminklui

Vasarą keli politikos Mikės melagėliai pavarė ant P.Cvirkos iš peties.

Daugiau nuotraukų (1)

Aidas Pivoriūnas, rašytojo P.Cvirkos anūkas

Nov 9, 2019, 7:00 AM

Tas su išbalinta šypsena lietuvių literatūros klasiką, tokiu pripažintą dar ikikariniu laikotarpiu, apkaltino „padėjus organizuoti žudymus“, kitas, senatvinės nemigos apimtas, ragino versti paminklą „totalitarizmo režimo simboliui“, o trečioji pilnaties šviesoje isterikavo apie rašytojo „dalyvavimą žmonių valymuose“.

Nepraėjo nė trys mėnesiai, rezultatai akivaizdūs.

Pirmasis, laimėjęs sostinėje mero rinkimus, užsidėjęs neklystamumo sparnus, pakilo į kosmosą skelbti tik jo draugams teisingos istorijos naratyvo, paremto griovimo ideologija. Nesustrategavo berniukai.

Paprastas raktas į žmonių širdis yra kūryba ir ramybė, todėl visai nenuostabu, kad po atminimo lentų nukabinimo akcijos atrakcijos, atliktos pagal geriausias bolševikų instrukcijas – tyliai, ramiai, naktį, – kosmonautas ėmė kristi į Žemę, reitingo dugnan.

Antrasis Valančiaus Mikė, ilgus metus sulig ūsiukais puoselėjęs bekompromisio kovotojo su totalitarizmu įvaizdį, susikompromitavo paaiškėjus, kad koregavo neva kolaborantų, o iš tikrųjų – nusipelniusių šaliai meno ir kultūros šviesulių biografijos faktus, kaip kad ir partizanų sąrašus, nugulusius ant klaikaus visomis prasmėmis pastato sienos.

Trečioji palojusi papildė Seimo blondinių gretas.

O ką aš? Kreipiausi į Generalinę šalies prokuratūrą su prašymu išnagrinėti šių Mikės melagėlių teiginius, paskleistus viešai apie P.Cvirką ir bent taip apginti savo senelį.

Gavau atsakymą, kad minimi politikai emocingai reagavo į kitų politikų ir žurnalisto viešai paskleistus pasamprotavimus.

Neva faktai, kaip kažkas, neįvardijant asmenų, yra matęs (beveik prieš šimtą metų, tik įsivaizduokit, kokių ilgaamžių senolių turėjo atkasti), kaip būsimas rašytojas, būdamas jaunas vaikis, susižavėjęs socializmu, nukabino nuo sienos Vytį ir pakabino pjautuvą ir kūjį.

Tikrai vertas dėmesio faktas, kuris pagrindžia tai, kad mano senelis padėjo organizuoti žudymus. Susigėdau, užpirkau mišias, ačiū, kad apšvietėte, nuo vakar barstausi pelenais.

Arba kitas, šiek tiek rimtesnis kaltinimas, pateiktas kaip neatremiamas P.Cvirkos nusikaltimų tautai, ką ten tautai – žmonijai, įrodymas.

Neva užsiėmė žmonių valymu (čia ir kitur šių politikų leksika vartojama tokia operatyvinė, matyti, kad aplink save turi gerų praktikų), kenkė rašytojui K.Jakubėnui, liudydamas jo byloje, kurioje pastarasis buvo nuteistas penkerius metus kalėti.

Na taip, turime pripažinti, kad mano senelis taip uoliai valė, kad pats mirė gerokai anksčiau už skalbinį. Vartant pastarąją bylą ir susipažįstant su jos esme, tikrais faktais, o ne nuogirdomis, P.Cvirką ne niekinti reikėtų, bet dėkoti jam, kartu su J.Baltušiu, A.Churginu ir K.Korsaku, kad gynė savo rašytojų luomo atstovus, kurių parodymų pagrindu K.Jakubėnas išskalbtas, jam nutraukta baudžiamoji byla už antitarybinę veiklą ir tėvynės išdavimą, kurią pripažinus grėsė mirties bausmė.

Įdomu, kaip elgtųsi dabar mūsų verslo klasių redaktoriai, pjesių, kur rusiškų keiksmažodžių daugiau nei kitų žodžių, autoriai, stojus akivaizdoje tokių bylų, kai reikėtų liudyti už rašytoją, kolegą, kuriam iškelta mirties bausmės byla?

Liūdesys suėmė pamačius, kad politikus nuo šmeižto atsakomybės išsukinėjo tų pačių politinių jėgų draugelių ir simpatijų samprotavimais, nuomonėmis, nuogirdomis.

Detaliau panagrinėjus prokurorų atsakymą, jame galima rasti ir keistai pavojingų dalykų, pvz., aiškinama, kad demonstravęs simpatijas socializmui rašytojas yra tautos priešas, todėl galiu sau leisti, t.y. įgijau realaus pagrindo visus ir visas, kurie tarybiniais laikais laisvai važinėjo po užsienio šalis, kurpė ir gynėsi mokslo disertacijas, niekieno neverčiami ilgus metus dėstė tarybinę propagandą ir mokslinį komunizmą, užsitarnavo profesorių titulus, nekalbant apie priklausymą komjaunimui ar komunistų partijai, skelbti totalitarinio režimo kariais, žmonių valymų dalyviais, tautos išdavikais ir žudikais.

Žinau ir nesitikiu. Prokurorams yra svarbesnių darbų, nei nagrinėti „komunistinės lervos išperos“ kreipimąsi dėl mužikėlių šmeižto apie senų seniausiai neaiškiomis aplinkybėmis mirusį senelį.

Tačiau kaip apsiginti? Kas kitas, jei ne teisėsauga, turėtų rūpintis, užbėgti už akių, kad nebūtų leidžiama viešoje erdvėje vešėti nebaudžiamumui ir melui? Dabar gi duoda signalą, kad, žiūrėk, jei esi politikas, kalbėti gali ką nori, nieko tau už tai nebus.

Mane šiurpas krečia nuo minties, kaip atliekami tyrimai baudžiamosiose bylose, nesinori tikėti, viliuosi, kad yra kitaip. Gaila, kad šįkart prokurorams nusprendus netęsti baudžiamąjį politikų veiklos tyrimą, jiems neteks nueiti į gimnaziją perskaityti „Cukrinių avinėlių“. Dar bus progų.

Kita meškos paslauga, už kurią visai asmeniškai esu dėkingas istorinį teisingumą bandžiusių vykdyti politikos mėgėjų kuopelei, tai labai išaugęs visuomenės susidomėjimas P.Cvirkos kūryba: „Cukrinių avinėlių“ pavadinimą ėmė naudoti keli konditerijos gaminių tiekėjai, bibliotekose prirūksta knygų, žmonės mėnesiais laukia „Frank Kruk“ ir „Žemės maitintojos“, leidyklos pradėjo sulaukti užklausų, ar neketina perleisti vieno ar kito kūrinio, mokyklose pradėta skaityti „Nemuno šalies pasakas“.

Netgi atsirado niekad anksčiau nejaustas susidomėjimas sudėtingu prieškario laikotarpiu ir asmenybių gyvenimo, dažnai tragiško, vingių tyrimais.

Įdomių atradimų šioje vietoje atras gerąja to žodžio prasme sergantys, politiškai neangažuoti istorijos mėgėjai Liudai, o ne tuščiai pūstis pamėgę istorijos profesionalai, įjunkę atlygintinai niekinti neatlygintinų, tačiau nuoširdžių mėgėjų darbą.

Tačiau net ne čia yra didžioji politikų marionečių tragedija, kai į tokias aukštumas iškeliamos šiuolaikinės istorijos interpretacijos.

Dabar, kai miestas auga, geometrine progresija didėja ir noras pasipelnyti. Godumas liejasi per kraštus ne istoriniam atminimui, ne žinioms ar literatūrai, o gviešiantis viešųjų miesto erdvių, žaliųjų plotų.

Atminimo lentelių, skulptūrų ar paminklų daužymas, vertimas ar keitimas kitais turi visai kitą kontekstą, kuris yra vietos ir užsienio verslo bendrovių, statytojų ir plėtotojų, vietos provincijos lygio politikams nurodinėjančių, kas ir kaip turi būti ir likti mieste, interesų tenkinimas. Kaip ten vadinasi profesija, kuri už pinigus ar įtaką tenkina?

Tautos namų projekto išplėtojimas įgaus pagreitį naujomis spalvomis. Groteskiškai skamba, kad šio gražaus pavadinimo objekto ant Tauro kalno projektavimo konkurso nugalėtoju sostinės galva paskelbė užsieniečius, dar užvakar nežinojusius, kur yra Vilnius, o šiuolaikine, savita architektūros mintimi savo darbais Lietuvos vardą pasaulyje garsinantiems mūsų architektūros asams paliktas statisto vaidmuo.

Galbūt neatsitiktinai nugalėtojo projekto realizacijos dalis su požeminiais privažiavimais, techninėmis patalpomis, užsieniečių akimis sudėlioti per mūsų literatūros klasiko skverą. Nes žino – vietiniai tam tiesiog nepritartų.

Su tuo ir reikia pasveikinti mūsų jauną demokratiją.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.