Labai gali būti, kad jis buvo teisus. Bent jau taip atrodo žvelgiant į istorinį Vyriausybės virtimą iš profesionalų į partinę.
Suprask, trejus metus buvo neteisūs, klaidžiojom tamsybėse, bet dabar išvydom šviesą, ir viskas bus gerai.
Vienintelis neatsakytas klausimas: ar premjeras S.Skvernelis jau prieš tris mėnesius nujautė, į kokią balą tėkšis naujųjų ministrų dėka, bet nieko negalėjo padaryti ir nutylėjo, ar vis dėlto jis pasidavė laukiniam optimizmo antplūdžiui ir tikėjosi, jog viskas bus gerai?
Tą patį klausimą, žinoma, galima perleisti ir prezidentui G.Nausėdai, palaiminusiam naująją Vyriausybę. Bet čia nebūsime priekabūs – per mėnesį sudėtinga ir kojas apšilti naujose pareigose, ir išsiaiškinti, kokius personažus į ministrų vietas deleguoja naujieji koalicijos partneriai.
Dėl vidaus reikalų ministrės R.Tamašunienės irgi nesikabinėsim. Nei ji padegė Alytaus padangų muziejų, nei savo noru pateko į viešųjų ryšių skandalėlį eidama su ugniagesio striuke dūmų fone ir linkinti gelbėtojams sėkmės. Išmokti gesinti tiek tikrus, tiek reklaminius gaisrus irgi reikia laiko, o kai dar prisideda ir sisteminės bėdos, nebekyla ranka skalpuoti vien ministrę.
Kitas reikalas su jos bendražygiu iš tos pačios partijos, kurią jos lyderis, mažiausiai Briuselyje dirbantis europarlamentaras V.Tomaševskis mėgsta pristatyti kaip pačią skaidriausią, pačią krikščioniškiausią ir esančią arčiausiai paprasto žmogaus.
Žiūrim, ką gi krikščioniško ir skaidraus spėjo nuveikti susisiekimo ministras J.Narkevičius.
Nukeliavo į Jungtinius Arabų Emyratus. Kadangi tarpkonfesinius ryšius šiame sudėtingame pasaulyje būtina skatinti, manykim, kad važiavo grynai iš krikščioniškų paskatų. Šventosios dvasios įkvėptas ir vedamas.
Mažiau krikščioniška buvo nesusimokėti už savo maistą, ypač dar kai ir dienpinigiai išmokėti. Bet ką ten žinosi, kaip su tais dienpinigiais toje Lietuvos lenkų rinkimų akcijoje-Krikščioniškų šeimų sąjungoje. Gal ir nuo jų reikia sumokėti dešimtinę partijai, kaip rodo prašymai Valstybinei mokesčių inspekcijai iš Vilniaus krašto ir Šalčininkų.
Dešimtinė – irgi visai krikščioniška, gal mažiau skaidru, bet vis tiek juk pasakyta, kas ciesoriaus – ciesoriui. Nesvarbu, kad jis šmėkščioja tai Briuselyje, tai Strasbūre, o tai ir vietinės televizijos ekrane.
Dar mažiau skaidrus ir jau visai nekrikščioniškas J.Narkevičiaus sumanymas vienu ypu išvaikyti visą Lietuvos pašto valdybą ir taip palikti pensininkus provincijoje su visai realia galimybe pasitikti Kalėdas be dovanų. Mat be valdybos paštas negalės dalyvauti „Sodros“ konkurse išnešioti pensijas. Naujoji valdyba dar negali pradėti dirbti, ministras bando susigrąžinti senąją, toji siunčia jį visomis trimis raidėmis ir keturiomis kryptimis.
Žodžiu, jei kam nors reikėtų ištraukti iš visos trijų mėnesio karjeros kokį reikšmingą naujojo ministro darbą, net patys ištikimiausi jo aistruoliai nebent nurodytų kokią dieną, kai jis susimokėjo už savo pietus ir neišvaikė jokios valstybinės įmonės valdybos. Ir už tai, žinoma, ačiū, nes reikia vertinti ir tas mažas dovanas, kurias gali gauti iš tokių minties titanų.
Antra vertus, ko mes stebimės, jeigu ministrą į Vyriausybę delegavo asmuo, kuris pasiūlo mokestį net nepasigilinęs, kam jis bus taikomas.
Čia apie tą garsiasias diskusijas apie bankų aktyvus ir pasyvus gyvame TV eteryje, kai paaiškėjo, kad V.Tomaševskis ne tik nesidomi tuo, ką siūlo, bet net nepasivargina apginti savo pozicijos prieš TV žiūrovus.
Vadinasi, jam visiškai nusispjauti ant mūsų visų. Ir, ko gero, jis teisus.
Juk šį veikėją vis tiek išrinks jam atsidavę rinkėjai, kurie ir savo procentą nuo mokesčių suneš vienintelei teisingai partijai, ir biuletenius į balsadėžę sukraus. Nes juk pasakyta: kas ciesoriaus – ciesoriui. Ir taip toliau.
