Tačiau prie durų stoviniavo dėdės ir tetos, tarpusavyje jie bendravo tik rusiškai. Paaiškėjo, kad nė vieno vaiko ir nebus. Lietuvių kalbos mokysis tik suaugusieji.
Dar daugiau. Tame būryje nebuvo nė vieno tikro lietuvio. Tokio, kuris į Sankt Peterburgą būtų atvykęs prieš daugybę metų, primiršęs gimtąją kalbą. Visi sekmadieninės lietuvių mokyklos moksleiviai – rusai. Vienus mokytis lietuvių kalbos paskatino tai, kad dažnai lankosi Lietuvoje, kitiems išmokti lietuviškai – tiesiog garbės reikalas, treti ketina Lietuvoje apsigyventi.
Registruotis bandė jau vasarą
„Pirmadienis, antradienis, trečiadienis, ketvirtadienis, penktadienis, šeštadienis, sekmadienis, savaitgalis“, – kiekvienam iš 17 moksleivių pamokos pradžioje teko lietuviškai išvardinti savaitės dienas. Ne visiems tai sekėsi. Kai kuriems išeidavo „pyrmadzenis, antradzenis“, tad mokytojai Apolonijai Kalniūtei vis tekdavo pataisyti.
„Laba diena, malonu“, – su portalo lrytas.lt žurnalistais lietuviškai pasisveikino Tatjana Vasiljeva. Kaip ir kiti, ji nuo rugsėjo lanko pradedančiųjų grupę.
T.Vasiljeva šypsodamasi demonstravo lietuvių kalbos žinias: „Ar tu esi, gal tu esi, kas tu esi, aš čia esu, kažkur esu.“ Moteriai kaip mokinukei tenka pamokas ruošti ir namuose, ne tik mokytis klasėje. Tam ji po sekmadieninių pamokų parsineša storą lietuvių kalbos knygą.
Per kiek laiko T.Vasiljeva ketina pramokti lietuvių kalbos? Moteris negalėjo nuspėti, nes jai lietuvių kalba – kietas riešutėlis.
„Bet man Lietuva labai patinka, tai stengsiuosi. Lankiausi Kaune, Panevėžyje, Joniškyje, Kuršių nerijoje, sužavėjo miestai, gamtos grožis“, – gyrė Lietuvą T.Vasiljeva. Jos draugai gyvena netoli Joniškio, Kalnelio kaime.
Sankt Peterburgo gyventoja prisipažino pati nustebusi, kai atėjusi į pirmąją pamoką įsitikino, kad visi jos bendramoksliai bus suaugusieji: „Žinojau, kad čia įsikūrusi lietuvių bendruomenė, o draugai siūlė: jeigu nori su mumis bendrauti lietuviškai, eik, mokykis. Visą vasarą klebenau duris, nes rasdavau jas užrakintas, kol pagaliau užsiregistravau į lietuvių kalbos pamokas.“
Įkūrė interneto svetainę
Nors Arturo Jonausko pavardė lietuviška, jis iki šiol beveik nemokėjo nė žodžio lietuviškai. Lietuvis jo tėvas, tačiau šeima bendravo rusų kalba.
A.Jonauskas pasakojo, kad kai jo tėvą ištiko insultas, jis pamiršo rusų kalbą ir pusmetį šnekėjo vien lietuviškai, todėl jo nesuprasdavo.
A.Jonauskas – dažnas svečias Lietuvoje, jis lankėsi ir senelio, kuris buvo geležinkelininkas, namuose prie Plungės. „Buvo jau šiek tiek gėda nemokėti lietuvių kalbos“, – prisipažino A.Jonauskas.
Sankt Peterburge gyvenantis A.Jonauskas jau keletą metų sukasi lietuvių kultūros renginiuose, vykstančiuose šiame mieste. Nė vieno nepraleidžia, fotografuoja ir aprašo. Padedant Lietuvos generaliniam konsulatui Sankt Peterburge, jis įkūrė interneto svetainę petrapilis.ru, kurioje skelbia visą informaciją.
Kol kas pradedantieji nerašo diktantų, stengiasi lavinti šnekamąją kalbą. Jie prisipažino, kad sunkiausiai sekasi linksniuoti žodžius.
Vėliau į lietuvių bendruomenės patalpas susirenka labiau pažengę moksleiviai, o paskutinė pamoka skirta jau pramokusiems lietuvių kalbos. Su jais mokytoja A.Kalniūtė skaito lietuvių literatūrols kūrinius.
Politika nuo pamokų neatgraso
A.Kalniūtė Sankt Peterburge gyvena nuo 1982 metų. Vilniaus universitete įgijusi filologės išsilavinimą, ji ištekėjo ir išvažiavo į Rusiją. Iš pradžių A.Kalniūtė lietuvių kalbos kartu mokė ir savo vaikus, ir kitus moksleivius. Patalpų nebuvo, tai rinkdavosi bažnyčioje, kultūros centre. Vėliau buvo periodas, kai A.Kalniūtė lietuvių kalbos nemokė, o nuo 2001 metų pamokas sekmadieniais rengia lietuvių bendruomenės patalpose pačiame Sankt Peterburgo centre.
– Lietuvių kalbos mokote jau daug metų, šiemet susirinko vien suaugusieji. O kokių moksleivių buvo anksčiau? – A.Kalniūtės paklausė portalas lrytas.lt.
– Buvo tremtinių palikuonių, moksleivių, kurių seneliai kilę iš Lietuvos. Bet dauguma, kaip ir šiemet, yra Sankt Peterburgo gyventojai.
Žmonės dabar daug keliauja, važiuoja į Lietuvą ilsėtis, pas draugus, tai jie nori pramokti lietuviškai ar bent pramokti vieną kitą žodį. Pasitaikė ne vienas atvejis, kai kartą nuvažiavę į Lietuvą taip susižavėjo šalimi, jog nutarė mokytis lietuvių kalbos.
Beje, pastebėjau vieną keistą dalyką: lietuvių kalbos daug geriau mokosi tie, kurie neturi lietuviškų šaknų. Iš tų, kurie turi giminių Lietuvoje, ne kartą girdėjau pasiteisinimą: jie ir taip rusiškai supranta, tai susišnekame. Galbūt dėl to pramokti lietuviškai tokiems sekasi sunkiau.
Bandau jiems aiškinti, kad lietuviškai suprasdami tik vieną kitą žodį, kalbėdami tik rusiškai, jūs niekada nepajusite Lietuvos kultūros. Todėl per pamokas skaitome knygas, klausomės muzikos, žiūrime filmus.
Iš tikrųjų skaitymas labai padeda ugdyti kalbą, ją tobulinti, nes turtina žodyną. Skaitome garsiai, koreguojame tartį. Beje, pažengusieji taria visai neblogai.
– Lietuvos ir Rusijos santykiai pastaruoju metu nėra geri. Ar tai Sankt Peterburgo gyventojų neatgraso nuo lietuvių kalbos pamokų?
– Pastebėjau, kad Sankt Peterburge žmonės mažiau politizuoti nei Lietuvoje. Gyvenimas Sankt Peterburge niekada nebuvo labai paprastas, tad jei padėtis dar ne katastrofa, jie tiesiog gyvena savo gyvenimą, verda savo rūpesčiuose.
Net Nepriklausomybės pradžioje, kai Lietuvoje buvo neramu, Sankt Peterburgo žmonės visai ramiai važiuodavo į Lietuvą.
Bent jau tie žmonės, kurie lanko lietuvių kalbos pamokas, yra tolerantiški, visi myli Lietuvą.
– Mėginote suskaičiuoti, kiek žmonių išmokėte lietuvių kalbos?
– Lietuvių kalbos mokau jau penkiolika metų. Tiksliai negaliu atsakyti, bet lietuviškai kalbėti, skaityti išmoko šimtai Sankt Peterburgo gyventojų. Juk vien pradedančiųjų kasmet ateina 20-30 žmonių. Iki pavasario išsilaiko maždaug pusė.
Vieniems lietuvių kalba pasirodo per sunki, kiti mano, kad užteks pramokti vos kelis žodžius, treti kiekvieną sekmadienį lankyti pamokas neturi laiko. Nors kiti stengiasi. Štai į pamokas ateina mama su dviem vaikais, nes jų neturi kur palikti. Kol vyksta pamokos, mama mokosi, mažyliai žaidžia, piešia.
Yra ir tokių moksleivių, kurie į pamokas vaikšto kaip į klubą daugybę metų. Jiems patinka bendrauti lietuviškai.
Mokymuisi turime labai nedaug laiko – kartą per savaitę, bet tie, kurie lanko pamokas, tikrai sugeba lietuvių kalba susikalbėti. Todėl mes daugiau kalbame, skaitome, o lavinti rašymo įgūdžius tiesiog nespėjame. Tiesa, su daugiausiai pramokusiais mėginame rašyti diktantus.
