Panašų jausmą po kiekvienų rinkimų pajunta dažnas rinkėjas. Balsuoji už patinkančią partiją ar individą, o kitą dieną, Vyriausiajai rinkimų komisijai paskelbus rezultatus sužinai, kad tavasis balsas nukeliavo į šiukšliadėžę. Mat ta partija nesurinko reikalingų procentų, o tavasis kandidatas nepateko į antrąjį turą.
Ir tokių šiukšlinėse besivoliojančių balsų nėra mažai. Kai kada tie skaičiai šiaušia plaukus – istoriniuose Turkijos parlamento rinkimuose 2002 metais už borto atsidūrė 14,5 milijono biuletenių, arba net 46,33 proc. visų balsų. Ir ne todėl, kad juos būtų kas sugadinęs ar ne taip pažymėjęs, tiesiog Turkijoje kartelė užkelta be galo aukštai – partija turi surinkti bent 10 procentų, kad galėtų paversti balsus mandatais.
Nesurasime šalies, kuri būtų suradusi tobulą rinkimų sistemą. Visuomet tenka ieškoti pusiausvyros tarp prarastų balsų ir darbingo parlamento. Paprasčiausia statistinė analizė rodo, kad kuo žemiau nuleistas procentinis barjeras, tuo sunkiau sulipdyti valdančiąją koaliciją, nes reikia tartis ne tik stambiems žaidėjams, bet ir mažiukams, kurių vieno ar dviejų mandatų vertė staiga neproporcingai pabrangsta.
Nuėjus į kitą kraštutinumą, tą kartelę pernelyg aukštai iškėlus, žmonės siunta, jog rinkimuose tuščiai gaišo laiką, nusivilia savo galia keisti šalies kryptį, spjauna į demokratiją ir kartais ima galvoti: o kokio velnio tie rinkimai, gal įmanomas tobulesnis valdymo būdas?
Čia, aišku, galima prisiminti, kad antikiniuose Atėnuose buvo nemažai postų, į kuriuos piliečiai būdavo atrenkami tiesiog burtais. Įsivaizduokit, jeigu taip šiais laikais, išvažiuoji sau atostogų ir gauni įsakmų VRK šaukimą prisistatyti kitą pirmadienį, mat burtais esi paskirtas eiti Seimo Kultūros komiteto pirmininko pareigas.
Bet burtų niekas nesiruošia sugrąžinti, todėl tenka lopyti rinkimų spragas. Ir staiga jokių sopulių šia tema neišsakę Seimo mažiukai, aktyviai katučių plojant valdantiesiems, siūlo mažinti partinį barjerą iki 3 procentų (liberalai – iki 4).
Paklausit, ar yra kokia nors studija, kuri pagrįstų tokį pokytį – esą dabartinė rinkimų sistema ir apskritai visa partinė dėlionė yra dėl to, to ir to. Kur prognozė, kaip tai pakeis rinkėjų aktyvumą ir kaip sumažins jų sielvartą dėl prarastų balsų?
Vietoj to girdėti negudrūs vogravimai, kad daugiau partijų – daugiau demokratijos. Suprask, jeigu kito šaukimo Seime posėdžiaus nebe penkios partijos ir trys šiaip frakcijos, tai bus tokia demokratijos šventė, jog pas mus važiuos mokytis iš daug senesnės demokratijos kraštų. Nors tie užsispyrėliai pas save tų barjerų kažkodėl nenuleidinėja, prieš tai nepasivarginę šiek tiek pamodeliuoti veiksmų pasekmių.
O pas mus nereikia jokių detektyvinių išmonių. Užtenka pasižiūrėti, kas aktyviausiai reiškia tokius norus praturtinti demokratiją. Valstiečiai, kurių reitingai per pastaruosius mėnesius nulinko iki grėsmingos padėties. Ir socbebrai, kurie jokių reitingų dar nenusipjovė, nes norint kažką nusipjauti, tą kažką reikia turėti. O jeigu tas kažkas yra reitingai, tai socbebrams tokia gyvenimo bausmė greitai negresia.
Ir nebūtų labai jau pikta. Visame pasaulyje visos partijos bando sau taip užsitikrinti šviesų rytojų. Kartais apsišauna, buvo tokia 1992 metais Izraelyje labai dešinė partija „Tehiya“. Norėdama apsunkinti gyvenimą kylantiems konkurentams, balsavo už tai, kad kartelė būtų pakelta iki pusantro procento. Bet rinkimuose surinko tik 1,2 proc., susikrovė žaislus ir iš politinio gyvenimo pasitraukė.
Todėl daugelis protingesnių šalių įsiveda papildomus saugiklius – pokyčiai rinkimų sistemoje pradedami taikyti tik ne nuo kitos, o dar kitos kadencijos. Ir kad partijos apsiprastų bei prisitaikytų, ir kad pagundos būtų mažiau kaitalioti jas pagal kiekvieną užgaidą.
Bet taip būna protingesnėse šalyse, o čia ir toliau teks konstatuoti liūdną Balouno tiesą – mano balsas pateko į išvietę.