Ši lygtis yra tiesiogiai susijusi ir su kitų metų biudžeto priėmimu.
Tai, kad šis everestas grasina rimtomis lavinomis, rodo, pavyzdžiui, mokytojų streikų vėl užkluptos Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos vadovo A.Monkevičiaus pareiškimai, jog jis atsistatydins, jei nepavyks susitarti dėl pedagogų algų.
Taigi ar S.Skvernelis, kuris pirmadienį žada pasirodyti darbe, turi atleisti, ar palikti poste susisiekimo ministrą, valdančiosios Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) atstovą J.Narkevičių?
Nekantriai, o gal net nekantriau nei pats J.Narkevičius, premjero sprendimo laukia ir šalies vadovas G.Nausėda.
Būtent prezidentas, šią savaitę tebesitęsiant susisiekimo ministro vargų dėl tikrų arba tariamų skandalų odisėjai, pamėgino kamuolį perimti į savo rankas ir jį stipriu smūgiu perdavė premjerui.
Iš pradžių patarėjų lūpomis, o po to savo paskyroje feisbuke G.Nausėda užvakar kategoriškai paskelbė, jog skandalų virtinės toliau persekiojamas ir pasitikėjimą praradęs J.Narkevičius turi trauktis. Kitaip sakant, S.Skvernelis turi nedelsdamas atleisti ministrą.
Susižavėjimo atodūsius dėl tokio ryžtingo prezidento žingsnio šiek tiek slopina konkrečios jo aplinkybės. O jos, švelniai tariant, keistos.
Mat dar tos pačios dienos, kai nuskambėjo šalies vadovo karo šūkis, rytą Prezidentūros trimitininkai pūtė kiek kitokią gaidą.
G.Nausėdos vyriausiasis patarėjas vidaus politikos klausimais P.Mačiulis veikiau buvo panašus ne į aukų ištroškusį galvų medžiotoją, bet krizę šeimoje sprendžiantį psichologą.
Viena vertus, jis raukė antakius, aiškindamas, kad Prezidentūrai irgi kyla klausimų dėl greičiausiai J.Narkevičiaus malone ir pastangomis išasfaltuoto kelio į premjero namus, bet čia pat ragino nekelti įtampų ir pirmiausia sulaukti, kol į darbą grįš S.Skvernelis.
Negana to, patarėjas, reaguodamas į prezidentui skirtą vis garsiau skambančią kritiką dėl neryžtingumo, pasišaipė iš tų, kuriems „norisi kraujo“.
Bet nepraėjo nė poros valandų, ir tas pats P.Mačiulis surengė žaibo spaudos konferenciją, kurioje perdavė G.Nausėdos nurodymą premjerui nedelsiant pralieti ministro kraują.
Šitokie viražai gerokai glumina. Ką reiškia tas „nedelsiant“?
Kaip premjeras, kuris yra laikinai nedarbingas, gali atlikti oficialius procedūrinius veiksmus, tarp jų – ir formaliai atleisti ministrą?
Ar sergantis S.Skvernelis turėtų, tarkime, „Facebook“ paskyroje paskelbti, jog J.Narkevičius privalo po penkių minučių uždaryti savo kabineto duris iš kitos pusės su visais daiktais rankose?
Bene svarbiausias klausimas: kodėl prezidentas su kariauna pasielgė kaip Vytautas Didysis Žalgirio mūšyje – iš pradžių tarsi atsitraukė, o po to smogė?
Viena iš tikėtinų versijų – Prezidentūra staiga sumanė kirsti iš peties baimindamasi, kad ją gali užgriūti nauja viešos kritikos dėl neryžtingumo banga.
Antroji versija, išplaukianti iš pirmosios – G.Nausėda nusprendė pagaliau parodyti, kas valstybėje yra svarbiausias asmuo, gebantis trankyti kumščiu stalą ne prasčiau nei jo pirmtakė.
Aišku, neatmestina, jog taip prezidentas pamėgino ateiti į pagalbą S.Skverneliui, žinoma, tuo atveju, jei premjeras ketina atsisveikinti su ministru, bet jam dar trūksta kokio nors svaraus argumento prieš valstiečių ir LLRA-KŠS vedlius R.Karbauskį bei V.Tomaševskį, kurie J.Narkevičių užstoja.
Juk tikėtina, kad premjeras, kurį tas jo gatvės asfaltas irgi kiek klampina, norėtų atsikratyti paslaugiojo ministro.
Tačiau S.Skverneliui iš priekio – V.Tomaševskis, laikantis rankose biudžeto projektą ir užžiebtą žiebtuvėlį, o iš nugaros – šakėmis ginkluotas ir nė žingsnio atgal neleidžiantis trauktis R.Karbauskis.
Gali būti, kad prezidentas, žinodamas šią padėtį, ir suskubo ateiti į pagalbą premjerui. Dar viena sąmokslo teorija: o gal S.Skvernelis tos pagalbos pats paprašė?
Tikėtina, jog visa tai žino ir valstiečių bei LLRA-KŠS vadai, kurie savo ruožtu premjerą suskubo varyti į savo pusę iškart po to, kai jam kitą kryptį nurodė G.Nausėda.
Tiek R.Karbauskis, tiek V.Tomaševskis pareiškė, jog J.Narkevičius liks poste, S.Skvernelis remia ministrą, o prezidentas esą iš nepatyrimo pasidavė konservatorių ir kitų šešėlinių jėgų, siekiančių išardyti koaliciją, spaudimui.
Žinoma, gali būti, kad premjeras ir taip yra apsisprendęs neatleisti ministro, taip parodydamas, kas yra tikrasis Vyriausybės šeimininkas.
Tačiau tokiu atveju būtų smogtas toks politinis antausis G.Nausėdai, kokio jis dar nėra patyręs. Be to, toks premjero akibrokštas galėtų atsisukti ir prieš jį patį.
Žiūrime toliau. Jeigu S.Skvernelis nuspręstų atsikratyti J.Narkevičiaus, jis pažemintų R.Karbauskį ir V.Tomaševskį biudžeto priėmimo išvakarėse, sukeltų grėsmę visai valdančiajai koalicijai ir pats iššauktų pirmalaikių Seimo rinkimų šmėklą.
Kita vertus, gal premjeras tokių skyrybų gali ir nebijoti – juk jo ir R.Karbauskio kompanijos Seime keliai jau seniai išsiskyrę, o valstiečiai, kaip ir LLRA-KŠS, tikrai nerizikuos paleisti iš rankų valdžios dėl kokių nors užgautų ambicijų ir vieno nuvirtusio ministro.
Galbūt grįžęs į darbą S.Skvernelis galėtų pasielgti kaip vienas jo pirmtakų – sudaryti darbo grupę ar paskelbti lauksiantis „kompetentingų institucijų išvadų“?
Greičiausiai – ne. Jis turės pasirinkti kurį nors iš anksčiau paminėtų dviejų kelių. Tik vienas iš jų nieko gero nežada.
